Baudžiantis vidinis kritikas. Kaip jį sustabdyti?

Baudžiantis vidinis kritikas ne tik kad kritikuoja kiekvieną mūsų žingsnį, tačiau priverčia jaustis nieko vertais ir gali sukelti net ir tragiškas pasekmes. Tačiau kas yra baudžiantis vidinis kritikas? Kodėl jis atsiranda? Kokie vaikystės išgyvenimai gali lemti jo atsiradimą? Ką galime padaryti, kad jį sustabdytume? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Ką sako baudžiantis  vidinis kritikas?

Tie, kurie turi savo viduje baudžiantį vidinį kritiką –  o baudžiantis reiškia grubiai mus keikiantis, kritikuojantis, žeminantis – paprastai vaikystėje yra patyrę psichologinį arba fizinį smurtą, patyčias. Kai kurie seksualinę prievartą, sadistines bausmes, tėvų nesivaldymą, poreikių neigimą, ir tie kaltinimai, kuriuos jie yra patyrę, buvo labai apibendrinti, nekonkretūs ir naikinantys. Tarsi vidinis balsas sakytų – tu esi visiškas idiotas, niekas tavęs nemylės, tu nesveikas, visi nuo tavęs nusisuks, geriau visai būtum negimęs. Taip liudija klientai.

Akivaizdu, kaip jaučiasi tie žmonės, kurių galvoje įsijungia toks balsas, o gal ir mums visiems nors kartą gyvenime jis toks baisus yra įsijungęs. Tuomet jautiesi visiškai sugniužęs, vertas bausmės, ir pats gali pradėti bausti save, elgtis savidestruktyviai. Pavyzdžiui, prisigerti, kažką sugadinti, persivalgyti, jauti didelę gėda, neapykantą sau, netikėjimą, kad kas nors galėtų tave mylėti. Žmogus tarsi įsisavina tokias žinutes, kad yra blogas, negali patirti tų malonumų, kuriuos patiria kiti žmonės, nusipelno bausmės ir negali sau atleisti. Matote, kaip klaiku. Įdomiausia, kad jei mes bandome tokį žmogų girti, jis į gerumą nereaguoja ir komplimentai jo nepasiekia. Mes jį giriame, sakome „šaunuolis, jog taip padarei“, o jo vidinis kritikas šaukia, jog iš tikrųjų sakome taip, nes jo nepažįstame, bet iš tiesų jis blogas ir pridarė tiek blogybių.

Kaltė ir gėda

Žmonės ir patys yra linkę apie save pasakyti, kad yra kvaili, egoistai, aš blogi, ir jaučiasi tarsi jie neturėtų tiek pat teisių, kiek kiti žmonės. Tarsi kiti gali ilsėtis, džiaugtis, girtis, o jie negali, jie kitokie, blogesni. Jei mus kažkas taip žiauriai puolė vaikystėje ir kritikavo, tai tarsi įjungia tas senąsias reptilijų smegenis ir tais impulsais – pulk arba bėk – mes puolame patys save. Įsijungia ta smegenų dalis ir labai stiprus gėdos jausmas. O ką reiškia gėda ir kuo ji skiriasi nuo kaltės?

Jei kaltė sako „aš padariau klaidą“, tai gėda sako „aš esu klaida“. Kaltė mums kartais naudinga, o gėda niekuo nenaudinga, tiesiog mes patys save triuškiname. Ko gero, gėda didžiausia tuomet, kai žmonės įvykdo savižudybę. Jie su niekuo nesitaria ir jaučiasi neverti gyventi šioje žemėje. Tokį žmogų labai sunku paguosti, nes kai žmonės yra susigėdę, jaučiasi blogi, jie niekam to nesako, mes to negalime atspėti, o kartais žmonės taip save naikina, nes jiems atrodo, kad jei bent kartą leis sau patikėti kitų pagyrimais ar savimi pasirūpinti, tai jie taps tingūs, nieko nebedarys, pradės gailėtis savęs, kas, žinoma, nenutinka. Tačiau jiems taip atrodo.

Kaip sustabdyti vidinį kritiką?

Tad klausimas, kaip sustabdyti šį baisų balsą. Pagrindinis patarimas – kažkokiu būdu pasistengti “iškasti” geranoriškumą sau. Tai yra labai sunku, tačiau nors nedidelę dalelę. Visų pirma, įsivaizduokime, kad tuo balsu, kuriuo mes puolame save, kas būtų jei kažkas kitas pultų kokį nors mūsų pažįstamą vaiką tokiais žodžiais, kaip mes jį gintume? Ko gero, jei ant mūsų vaiko kažkas rėktų ir vadintų idiotu, nevertu žmogaus vardo, mes sustabdytume tą žmogų, neleistume jam taip kalbėti ir pulti mūsų vaiko. Tačiau kai mūsų galvoje skamba šis balsas, mes turime tam balsui tai pasakyti patys, už save, ir tai yra gana sudėtingas dalykas.

Viena klientė pasakė, kad jai tiesiog nusibodo ginčytis su savo tėvų balsais savo galvoje ir ji pasakė, jog nesiruošia gintis ir apskritai nesiruošia klausytis šių nesąmonių. Nes būtent puolančią kritiką reikai sustabdyti grubiai. Nėra, ko diskutuoti su tuo balsu. Jis nori mus sunaikinti. Ką mes galime sau pasakyti ir kaip pakeisti tas žinutes, kurias jis skleidžia? Pasakyti, kad su manimi viskas gerai. Ką turi padaryti vaikas, kad nusipelnytų tokių žodžių? Mano jausmai svarbūs. Ir kai mus kažkas bombarduoja tokiomis baisiomis žinutėmis, mes jose paskęstame, jos sunaikina stebėtoją.

Tapkite stebėtojais

Taip pat svarbu stebėti, kaip tą gėdą ir kaltę jaučiame kūne, būti su tuo jausmu ir stebėti šią viduje vykstančią dramą tarsi iš šalies. Paklausti savęs, ko aš dabar noriu? Ko aš noriu, kai mane puola tas baisus balsas? Įjungti globos sistemą neįjungiant baimės sistemos. Tačiau, žinoma, svarbiausia kreiptis pagalbos į kitus. Jei iš vidaus mus atakuoja toks balsas, papasakokite kitam žmogui, kad save keikiate už tą ir tą klaidą, kurią padarėte. Ir išgirskite, ką kiti žmonės jums pasakys. Ar jie tikrai irgi jus už tai keiktų? Nereikia galvoti, kad tai yra kažkokia prabanga, jog kažkas mums padės. Be saulės mes neišgyventume, tai nėra prabanga, kažkas mus turi mylėti, kažkas mus turi gelbėti. Ypač nuo tokių balsų. Ir tik tada, kai kažkas mumis rūpinasi, mes jaučiame, kad tai yra toks gyvenimas, kurį verta gyventi.