Ar autizmas – liga? Kaip mąsto autistiški vaikai?

Autizmas – tai sąvoka, kuri gali skambėti grėsmingai. Iš dalies dėl to, kad žinome, jog tai nėra įprasta būsena, tačiau taip pat ir dėl to, kad ne visai žinome, kas gi yra tas autizmas. Tad kas iš tiesų yra autizmas? Ar tai liga, kuria gali užsikrėsti mūsų vaikai ar mes patys? Kaip mąsto autistiški vaikai? Ir kaip galime jiems padėti? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Išsamiau apie autistiškų vaikų ugdymo ypatumus – 3 valandų trukmės video mokymuose su Milda Karklyte-Palevičiene.

Ar autizmas – liga?

Gana dažnai iškyla klausimas, ar autizmas yra liga. Tai nėra liga, nes liga turi būti išgydoma. Autizmas – tai sutrikimas, nulemtas tam tikrų smegenų dalių veiklos. Tad mes jo išgydyti negalime, medikamentinio gydymo tam nėra ir, juo labiau, tikrai negalime tuo užsikrėsti. Jei būsime su autistišku vaiku, tai tikrai nereiškia, kad mūsų vaikas ar mes patys užsikrėsime kažkuo, kas, galbūt, padarys įtaką mūsų sveikatai. Tikrai ne. Galime užsikrėsti nebent gerais dalykais, pavyzdžiui, nuoširdumu, tikrumu, lojalumu ir kitais dalykais, ką tikrai geba ir moka autistiški vaikai ir autistiški suaugusieji. Tačiau ką galime daryti su autizmu?

Galime ugdyti ir mokyti. Tiesiog mokymas yra šiek tiek, o kartais ir stipriai kitoks, nei neurotipinių, įprastos raidos, vaikų. Neurotipinės raidos vaikas gali mokytis pats iš aplinkos. Pavyzdžiui, atėjęs į darželį ir matydamas, kaip kiti vaikai žaidžia su mašinomis, jis gali įvertinti, jog su mašinomis reikia žaisti būtent taip, ir pradeda daryti tą patį. Jei į tokią pat situaciją patenka autistiškas vaikas, stebėdamas draugus jis pats neišmoksta, kaip reikia žaisti su mašinomis. Tokiu atveju, parodyti ir paaiškinti reikia tiesiogiai jam ir, dažnai labai nuosekliai ir labai aiškiai netgi tai, ko mums, atrodytų, nekyla net mintis paaiškinti. Tuomet vaikas gali išmokti žaisti ir važinėtis su mašinomis. Toks ir yra, ko gero, pats didžiausias skirtumas.

Ugdymo ypatumai

Kaip ir minėjau, medikamentinio gydymo tikrai nėra, tačiau galime labai daug pasiekti savo indėliu ugdant ir parodant informaciją jiems suprantamu būdu. Tad autistiški žmonės tikrai geba mokytis ir, pasak tyrimų, turi pakankamai aukštą arba aukštesnį intelektą bei intelektinius gebėjimus. Kitų autistiškų žmonių intelektas gali būti žemesnis, tačiau tai parodo, jog tikrai daugelis vaikų gali mokytis. Kiekvienas turime savo galimybes, kaip ir neurotipiniai žmonės, tačiau labai svarbu, kad nenuleistume rankų ir parodytume tą informaciją jiems suprantamu būdu.

Kartais dirbant su autistiško vaiko aplinka – su tėvais, pedagogais ar kitais specialistais, tenka girdėti skundžiantis, jog nepaisant to, kad kažką kartojo daugelį kartų, vaikas vis tiek to dar nemoka. Vieną pamoką dar padaro, o antrą jau vėl nebemoka ir elgiasi senais būdais. Šioje vietoje labai svarbu, kad pasistengtume suprasti. Pabandykite įsijausti į situaciją. Įsivaizduokite, jog ateinate į darbą ir kiekvieną minutę turite galvoti, ką ir kaip daryti. Dažnai būna, jog kažką einame ir darome automatiškai, net nepastebėdami, jog jau atlikome kokį nors veiksmą. Arba kartais važiuojame namo “autopilotu” ir net nepastebime, kaip grįžtame. Žinoma, tai rodo mūsų per didel nuovargį ir kitus dalykus, tačiau daug ką galime daryti automatiškai.

Maži žingsneliai

Autistiškam vaikui reikia labai daug galvoti. Kaip sėdėti, kaip pasakyti, kaip pažiūrėti, ar galima prisiliesti, ar ne. Jiems sunku diferencijuoti. Pavyzdžiui, jei išmokėme, jog galima apkabinti brolį ar sesę, jis gali norėti prieiti apkabinti ir kitus savo draugus ir nesuprasti, kodėl draugai nenori jo priimti. Pavyzdžiui, vienas mano klientas, labai mielas berniukas, norintis draugystės, pagalbos, artumo ir mėgstantis priėjęs visus apkabinti. Mums, suaugusiesiems iš jo artimos aplinkos, tai labai smagu, nes jaučiamės mylimi. Draugams klasėje tai kaip ir suprantama, tačiau jiems kartais jau pradeda ir atsibosti, nes jie ne visada nori būti apkabinti. Tačiau išėjęs į lauką jis lygiai taip pat prieina prie nepažįstamų vaikų, sako “LABAS!” ir juos stipriai apsikabina.

Mums suprantama, kur yra tam tikros ribos, mūsų artumo zonos, kur galime ir kur negalime ko nors daryti. Tačiau autistiškiems vaikams sunku diferencijuoti. Būdamas mokykloje toks vaikas turi galvoti, ar gali apkabinti kitą vaiką, ar negali, gali prisiliesti, ar ne. Be viso to, dar reikia spręsti užduotis, galvoti, kaip sėdėti – nuolat vyksta darbas jo viduje. Galime įsivaizduoti, kiek tai reikalauja pastangų. Tą reikėtų tiesiog atsiminti, galvojant apie tai, kad yra žingsneliai. Jei vaikas gali kažką padaryti, kad ir pusę pamokos, ar bent 10 minučių, jau yra gerai. Pasidžiaukime ir mokykimės tą padaryti 15 ir 20 minučių, suprasdami, jog tai, kas mums yra savaime suprantama, jiems gali būti tikrai didelis darbas.

Dar žiūrėkite: