Vadovavimo stilius – demokratija ar autokratija?

Vadovavimo stilius dažniausiai pasirenkamas intuityviai. Tačiau kaip žinoti, kas efektyviausia ir naudingiausia? Apie tai, kada veiksminga demokratija, o kada reikalinga griežta ranka, su Sauliumi Jovaišu.

Demokratija ar autokratija?

Nei demokratinis, nei autokratinis stilius savaime nėra nei blogas, nei geras. Daugelis iš mūsų, kadangi mums teko patirti tai, kas vadinama autokratiniu vadovavimo stiliumi, nusprendėme, kad demokratinis savaime yra geresnis. Tačiau su vadovavimo stiliais yra keistas dalykas – realiai jie turėtų būti pritaikomi prie esamos situacijos. Gaisro metu būtų sunku surinkti prisiekusiųjų tarybą ir spręsti, ką išnešinėjame pirmiau – komodas ar spintas. Greičiausiai per tą laiką viskas sudegs. Yra laikas, kai reikia greitų sprendimų, kurie lemia išlikimą. Šioje vietoje diktatūra yra labai normalus dalykas.

Kita vertus, kai dirbame su savarankiškais, suaugusiais žmonėmis, kurie dirba kiekvieną dieną, laikas nuo laiko mumyse ateina noras pabūti šiek tiek diktatoriais, pavyzdžiui, susinerviname, nesusivaldome ir panašiai – atsiranda noras įeiti ir paspirti ežiuką. Žinote, ežiukas – paukštis išdidus, kol nepaspiri, tol neskrenda. Kai tą pritaikome, greičiausiai žmonės pradeda galvoti, kad jais nepasitikima, vadovas pats nežino, ko nori ir panašiai. Kitaip tariant, labai svarbu ir jautru pritaikyti vadovavimo stilius prie esamos situacijos.

Vadovavimo stilius ir situacinė lyderystė

Prisiminkime paprastą vadybos teoriją, vadinamą situacine lyderyste, kurią sukūrė du garbūs džentelmenai P. Hersey ir K. Blanchard, iš jų gyvas šiuo metu, berods, tik K. Blanchard. Jie sukūrė pakankamai žinomą ir paprastai pritaikomą vadovavimo stilių pasirinkimą, kuris priklauso nuo darbuotojo kompetencijos ir motyvacijos lygio. Pavyzdžiui, jei darbuotojo kompetencija žema, o motyvacija aukšta, visiškai normalu vadovauti darbuotojui nurodomuoju, direktyviu būdu – eik daryk tą ir aną. Jis nežino, ką daryti, todėl tai normalu.

Tačiau ilgainiui darbuotojas pradeda žinoti, ką daryti, ir jei mes toliau jam vadovaujame tokiu būdu, jis jaučia, kad juo nepasitikime, “mikrovadybiname”. Tokiu atveju turėtume pakeisti savo stilių ir labiau kalbėti apie motyvaciją, tikslus, kažką svarbaus, apie pasitikėjimą tuo žmogumi. Atitinkamai, jei papasakojame darbuotojui, koks jis nuostabus ir geras, jam viskas gerai sekasi, jis pradeda suprasti, kad jam nereikia per daug stengtis ir tobulėti, nes vis tiek viskas yra gerai. Čia būtų tinkama šiek tiek padidinti spaudimą arba pridėti daugiau atsakomybės, išplėsti darbų apimtį, padidinti tikslus tam, kad viskas vyktų pakankamai kryptingai ir reikalautų daugiau pastangų.

Teorijos dėstyti šioje situacijoje nėra prasmės, manau, kad žymiai svarbiau vadovams pasakyti paprastą dalyką, kuris realizuojamas labai sudėtingai – vadovas turi būti toks, koks reikia, tada, kada reikia. Ne toks, kokiu pavyksta ar norisi būti, o toks, kokiu būti reikia. Reikia kam? Rezultatams pasiekti. Jei šioje situacijoje norint pasiekti rezultato reikia šiek tiek spustelėti, turiu spustelėti. Jei norint pasiekti rezultato reikia žmones paleisti, daugiau deleguoti ir pasitikėti, tą ir turiu daryti. Reikia, kad vienokio ar kitokio vadovavimo stiliaus matas būtų rezultatas, o ne nuotaika, emocija, nusivylimas, blogas virškinimas ar tiesiog užsimiršimas.

Kada demokratija tampa nusišalinimu?

Tad reziumuojant visą šią painią istoriją apie demokratinį ir autokratinį valdymą – daug kas kalbės, kad demokratinis geresnis, nei autokratinis. Ir daug kas šioje situacijoje bus teisus, visų pirma todėl, kad šiandien dirbantys žmonės yra tiesiog alergiški tam, kai kažkas vienas bando primesti savo matymo ar mąstymo būdą. Jie tiesiog alergiški ir jautrūs autokratinio valdymo apraiškoms. Todėl daugeliu atvejų demokratinis, laisvesnis priėjimas prie darbuotojų yra efektyvesnis.

Šioje vietoje noriu priminti dar vieną vadovavimo stilių – nusišalinimą. Pažįstu ne vieną vadovą, kuris sako, jog yra labai demokratiškas, pasitiki savo žmonėmis – davė jiems užduotį, o jie tegul daro. Viskas skamba labai gražiai, tačiau iš veiksmų matyti, kad vadovas žymiai labiau tiesiog nusišalina ir užsidaro nuo žmonių veiksmų, jų augimo, tobulėjimo, pasitraukia į šešėlį, bet ne dėl to, kad to reikia rezultatui, o dėl to, kad jam pačiam taip smagiau. Reikia nepamiršti, kad demokratinis ir autokratinis – tai valdymo būdai. Nusišalinimas yra tada, kai nustojame valdyti. Nustojame būti involved – įsitraukę – į patį valdymo ir kūrimo procesą.