Aš (ne)galiu! Kaip mus veikia ribotumas?

Negaliu kalbėti prieš auditoriją, nemoku piešti, dainuoti, šokti, gyventi… Greičiausiai tokia didaktika daugeliui iš mūsų yra pažįstama. Taip jau nutinka, jog gyvenime neretai tenka susidurti su savo ribotumu ir tuo dažnai patikime. Tačiau ar tikrai žinome savo galimybių ribas? Kodėl dažnai save stabdome dar nieko nepradėję? Kaip mus veikia ribotumas ir kur slypi jo priežastys? Psichologas Dima Kuniskis.

Subjektyvus ir objektyvus ribotumas

Norėdami įveikti ribotumą, pirmiausia turėtume atskirti, ar tas ribotumas yra apspręstas kokių nors išorės sąlygų, ar mūsų kažkokios vidinės duotybės, sąlygotas mūsų vidinės būsenos, psichinės struktūros. Iš tiesų būna aplinkybių, kurios mums neleidžia realizuoti mūsų norų. Tarkime, visai nerealių norų – žmogus, pasiekęs 70 metų, sugalvoja, jog nori šokti klasikinį baletą. Na, nerealu. Apie tokius norus galime sakyti, jog jie yra nerealūs ir neįgyvendinami, nes neatsižvelgiama į visas galimybes. Ribotumas? Be abejo, tačiau tai yra objektyvus ribotumas.

Tačiau labai dažnai, ko gero, netgi dažniau, nei objektyvus ribotumas, mus stabdo mūsų vdinis – subjektyvus – ribotumas. Tai yra draudimai, esantys mumyse. Mes norėtume kažko pasiekti, šį norą jaučiame, bet viduje esame įsitikinę, kad nėra prasmės net bandyti ir pradėti, nes vis tiek nieko pasiekti negalėsime. Kodėl negalėsime? Dažnai net negalime to paaiškinti. Tai gali kilti iš mūsų gyvenimo patirties arba iš kažkokių nuostatų, kurios mums susiformavo ar buvo suformuotos ankstyvame amžiuje.

Vidiniai draudimai ką nors pradėti

Labai gražus pavyzdys ir tai, su kuo neretai susiduriame, būtų kai siūlome žmogui ką nors nupiešti ir jis mums praneša, jog nemoka piešti. Ar įmanoma nemokėti piešti? Jei žmogus turi rankas ir gali paimti pieštuką, ką nors nupiešti jis gali. Tačiau žmogui galbūt kažkada, kai buvo vaikas ir bandė piešti, kažkas iš suaugusiųjų pasakė, jog jis nemoka piešti ar lygino su kitais vaikais. Ir tai užsifiksuoja – aš piešti nemoku, todėl ir nepiešiu. Tokiu būdu mes nemokame piešti, nemokame šokti, tvarkytis su finansais, negalime stoti prieš auditoriją.

Tai pirmiausia yra mūsų vidiniai draudimai. Išoriniai nėra tokie ryškūs. Na taip, auditorija didelė, auditorija gali būti nusiteikusi skeptiškai, prieš tokią auditoriją reikia mokėti kalbėti, ją „paimti“, bet visa tai įmanoma, galima išmokti, įgyti kažkokių įgūdžių, kad galėtume tai vykdyti. Tačiau mumyse jau gyvena žinojimas, kad mums vis tiek nepasiseks. Ir jei iš anksto žinome, kad mums vis tiek nepasiseks, be abejo, šis draudimas mums neleis atlikti šio veiksmo. Todėl mūsų ribotumas labai dažnai ir labai didele dalimi remiasi mūsų vidinėmis nuostatomis ir šias nuostatas pažinę labai nemaža dalimi galėsime įveikti ir savo ribotumą.