Rašymo nauda. Kaip išsilaisvinti?

Kartais gyvenimas įgauna tokį pagreitį, jog net nepastebime, kaip gyvename vien iš inercijos ir nespėjame net apsidairyti, kas vyksta mūsų gyvenime ir mumyse pačiuose. Labai dažnai pakeliui „prisirenkame“ visokiausių suvaržymų, kuriais vadovaujamės net nesusimąstydami ir taip save ribojame. Tačiau kuo šioje vietoje gali padėti rašymo terapija? Kaip rašant išsilaisvinti iš mus varžančių taisyklių? Ar galime išrašyti stresą? Ir ar reikia mokėti rašyti? Psichoterapeutė Jovita Klevinskienė.

Sustoti ir įsiklausyti į save

Pratęskime apie rašymo terapijos naudą. Šiais laikais visi skubame, turime įvairiausių veiklų ir nelabai turime laiko sustoti bei pažvelgti, kas su mumis vyksta, kaip jaučiamės, kas svarbu mūsų gyvenime. Būtent rašymas padeda mums sustoti ir įsiklausyti į savo vidų. Yra įvairių metodų, kaip atskleisti tai, kas mums svarbu šiandien, čia ir dabar.

Nebūtinai turime rašyti apie įvykius, kurie buvo seniau, bet apie tai, kas mums svarbu šiandien, ko mes savo gyvenime nepastebime, dėl ko, galbūt naktį negalime užmigti.Tiesiog mumyse dažnai daug visko prisikaupia, o rašymas leidžia mums visa tai išlaisvinti. Tai – puikus būdas išrašyti neigiamas emocijas, stresą, nes kai įvardijame savo emocijas, tai, kas vyksta mūsų gyvenime, tai ima mus daug mažiau slėgti, jaučiame palengvėjimą.

Rašymo pagalba išsilaisvinant

Rašymas taip pat padeda išlaisvinti kūrybiškumą, spontaniškumą. Kai pradėjome mokytis rašyti, tai vyko maždaug tuo metu, kai pradėjome savyje daug ką slopinti. „Taip rašyti negalima“, „piešti reikia tik taip ir ne kitaip“, „rengtis reikia taip“, „kalbėti reikia anaip“ ir panašiai. Kartu per rašymą galime šiek tiek atsikratyti tokių įdiegtų taisyklių, kurios mus kartais varžo.

Būtent rašydami žmonės iš pradžių ima svarstyti, kaip reikėtų gražiai ar teisingai tą daryti. Tačiau rašymo terapijos metu visiškai nesvarbios taisyklės ar žodžių įmantrumas. Tai, ką mokėmės per lietuvių kalbos pamokas, čia neturi jokios reikšmės. Neturi reikšmės ir jokia rašymo patirtis. Čia kaip tik stengiamės paleisti ir atsiriboti nuo gražių žodžių parinkimo. Tai nėra taip svarbu. Svarbu pasakyti tai, ką mums norisi pasakyti, kas mūsų viduje.

Taip pat ir atliekant kokias nors kūrybines užduotis svarbu pritildyti mūsų vidinį kritiką, kuris kalba ne tik, kai mes rašome, bet ir apskritai mūsų gyvenime. Taigi tai – būdas įnešti spontaniškumo ne tik į rašymą, bet ir į savo gyvenimą. Kai išdrįstame pasidalinti tuo, ką parašėme, tai dažnai irgi yra žingsnis iš mūsų komforto zonos, kai tiesiog parodome, ką manome, ką jaučiame ar pasidaliname kokiu nors savo gyvenimo įvykiu. Tai taip pat atlaisvina kartais užblokuotą energiją. Mes jaučiamės geriau, laisviau, tuo pačiu pamatome, kad kiti žmonės irgi išgyvena panašius dalykus.

Būdas išspręsti „neužbaigtas“ situacijas

Tai nebūtinai turi būti kažkas sudėtingo. Kiekvienas kasdienybėje susiduriame su tam tikrais klausimais ir išgyvenimais, kuriais galime vieni su kitais pasidalinti. Iš tiesų esame labiau panašūs, nei skirtingi. Pati esu Geštalto krypties psichoterapeutė ir čia yra tokia sąvoka kaip neužbaigtos situacijos, neužbaigti reikalai mūsų gyvenime. Tai reiškia, jog kartais patiriame tam tikrus įvykius, į kuriuos iki galo neatreagavome. Galbūt kažkas mums kažką pasakė, o mes neatsakėme, galbūt kaip nors pasijutome ir užsisklendėme.

Tačiau kai šiuos įvykius papasakojame rašydami, pasidaliname su kitais, jei norime, tuomet tarsi „uždarome“ šias situacijas. Jos „nebekaba“ kažkur mūsų pasąmonėje, jaučiamės geriau jas prisimindami, o panašiose situacijose nesijaučiame suvaržyti, jų nebijome. Tad rašymas, iš tiesų, yra puiki priemonė išrašyti tam tikrus įvykius savo gyvenime ir taip tam tikra prasme juos užbaigti. Galbūt atsisveikinti su žmogumi, kurį nuolat prisimename arba kitaip užbaigti situacijas, kurias kartas nuo karto vis prisimename.