Kasdieniai rūpesčiai ir problemos lengvai užima mūsų mintis, įkyriai kamuoja ir neduoda ramybės. Taip ilgainiui pasijuntame tarsi su savimi nešiotume nepakeliamą naštą, kurios niekaip negalime atsikratyti. Tokiais atvejais gali padėti saviterapija šias įkyrias mintis bei išgyvenimus užrašant. Kaip rašymas gali mums padėti susirikiuoti mintis? Ką reikėtų žinoti apie saviterapiją ir kaip išmokti geriau pažinti save? Psichologas Julius Tilvikas.
Saviterapija – kas tai?
Šiandien susitinkame pakalbėti apie rašymą. Apie labai atvirą ir sąžiningą, nuoširdų rašymą sau. Tai yra saviterapija, apie kurią aš neretai kalbu arba paminiu kalbėdamas apie tai, kaip galima tvarkytis su savo emocijomis, padėti sau esant psichoterapijoje ar sprendžiant asmenybines problemas. Tad kas gi yra toji saviterapija? Iš esmės saviterapija – tai dažniausiai rašymas pakankamai uždaroje, apsaugotoje erdvėje, kai niekas kitas be jūsų nemato to, ką rašote ir negali to perskaityti. Kadangi tai labai intymu, tuo metu galime išrašyti viską, kas yra mūsų viduje, galvoje, širdyje arba jausmuose, ką sapnuojame, kokias turime fantazijas apie save, pasaulį ar kitus žmones. Pripažinkim, kad visa tai nešiotis savo galvoje ir nuolat sukti tąs pačias mintis iš naujo ne visada malonu. Kaip toks rašymas arba kartais kalbėjimas ar net video įrašinėjimas sau gali mums padėti?
Uždaras ciklas mūsų galvoje
Iš esmės net ir psichoterapijoje, kai įgarsiname tam tikrus dalykus, jie mums pasirodo visai kitokioje perspektyvoje, kai juos ištariame garsiai. Įsivaizduokite, kad jūsų galvoje sukasi nenutraukiamas ciklas. Tie, kas išmano programavimą, puikiai žino, kas yra loop – kada programos ciklas užsisuka, sukasi ir negali sustoti. Na, o tie, kas neprogramuoja, žino, kaip žiurkėnas arba pelytė įbėga į ratuką, jame bėga ir jos bėgimas niekaip nepasibaigia. Tad tokia uždara kilpa, ciklas sukasi mūsų galvoje. Mes vėl ir vėl pergalvojame tą pačią mintį.
Tą pačią fantaziją fantazuojame vėl ir vėl, kol vieną dieną neatsisėdame ir jos neužrašome. Tuomet tas ciklas nutrūksta, nes iš savo smegenų, kur ta mintis sukasi, ją iškrauname. Šis iškrovimas turi simbolinę reikšmę. Vienas dalykas, kaip ir sakiau, galimybė pamatyti tai iš kitos pozicijos. Kitas dalykas – tai yra mūsų įgalinimas veikti, nes pats rašymas jau yra veiksmas. Mes kažką padarome su tuo, kas mums neduoda ramybės. Ir kai tai padarome, tai yra pasakome sau arba užrašome, tai gali pradėti spręstis.
Pirmas žingsnis pokyčio link
Tai vyksta nebūtinai, nes rašymas sau arba “žurnalinimas” nėra panacėja. Tai labiau pats pirmas žingsnis, kuris gali paskatinti žengti tolimesnius žingsnius, imtis veiksmų, imtis priemonių, kurios po to gali atnešti pokyčius, kurie būtini tam, kad kažkas mūsų gyvenime išsispręstų. Vėlgi atviras kalbėjimas savo dienoraščiui gali padėti mums empatizuoti patiems sau. Galime išrašyti jausmus, skaudulius, kurie mumyse galbūt jau labai seniai ir labai sunkūs ir tiesiog tai kažkam iškloti. Mūsų sveikos dalys yra liudininkai to, ką kalba mūsų sužeistos dalys. Mes galime užrašinėti savo sapnus, po to juos skaityti ir analizuoti.
Sapnų analizė
Kaip ten bebūtų, sapnai yra pats geriausias būdas pažvelgti į savo pasąmonę ir pabandyti suprasti, ką ji mums nori pasakyti. Beje, kalbant apie sapnus, reiktų paminėti, kad sapnų interpretavimas yra daugiau menas, negu mokslas, tačiau pagrindiniai principai yra. Pagalvokite, sapnai gali būti tiesiog informacinio pobūdžio, tai yra mūsų pasąmonė mus informuoja apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, vakar ėjome sunkiame žygyje per mišką, sušlapome ir ilgai kapstėmės purve ir mūsų pasąmonė mums atkartoja tai, kas buvo. Sapnuose galime mokytis, modeliuojame ir žinau ne vieną istoriją, kai žmonės kažką susapnuoja ir po to tai įgyvendina realiame gyvenime. Sapnai gali būti kompensacinio pobūdžio. Jei mes išgyvename kažkokį sunkumą, sapnai gali padėti šiek tiek jį atsverti. Būna, kad depresijos kamuojami žmonės sapnuoja labai linksmus sapnus. Sapnai gali būti terapiniai, kada mes išsprendžiame kažkokias mus kamuojančias problemas, konfliktus. Taigi tai yra būdas pažvelgti į mūsų pasąmonę.
Tai galimybė sau visiškai atvirai pafantazuoti ir pakalbėti dalykus, kuriuos galbūt net sau patiems nejauku pasakyti. Tačiau šios fantazijos taip pat turi kažkokią prasmę. Tad vienas dalykas yra parašyti, tai yra išrašyti tai, kas mumyse yra. Tai – labai didelė iškrova. Kitas dalykas – paskaityti. Jei rašome iš pozicijos, kai esame labai supykę, spaudžiame tušinuką ar kuo stipriau maigome klaviatūrą, išleidžiame tą emociją, ją padedame į savo žurnalą. Tačiau kitą dieną atsikėlę ir ramiai prie puodelio kavos sau paskaitę tai, ką vakar parašėme, iš kitos pozicijos galime pažiūrėti, ką gi ten pasakėme ar parašėme apimti pykčio ir paanalizuoti tą savo dalį, kuri pyksta.
Psichologijos žinios gali padėti
Kartais žmonės klausia, kuo saviterapija skiriasi nuo terapijos. Iš esmės, čia nedalyvauja terapeutas. Terapeutai čia esame mes patys. Tačiau kartais galime rašyti į žurnalą dalykus, kurie galbūt visai neterapiški. Rašome, kaip atsikėlėme, pavalgėme pusryčius, išėjome į darbą, kolega buvo bjaurus, ir kaskart tai rašome iš naujo, tai neturės visiškai jokio terapinio poveikio, jei į tai nepažiūrėsime iš kritinės pusės. Pažvelgti į tai iš kritinės pusės mums gali padėti susipažinimas su psichologija.
Tam visai naudinga paskaityti vieną kitą brandesnę psichologijos knygą. Jei tvarkomės su šeima, vaikystės traumomis, apie kurias taip mėgstu kalbėti, galbūt vertinga būtų paskaityti Alice Miller ar Susan Forward knygų. Jei bandome išsispręsti santykius šeimoje, galbūt reikėtų ieškoti literatūros apie šeimą. Jei bandome suprasti savo kažkokį darbinį santykį, protinga ieškoti darbinių knygų, kurios analizuoja darbo santykius ir įmonių psichologiją. Tikrai negaliu pasakyti, kokias knygas jums skaityti, bet psichologijos žinios gali labai stipriai padėti suprasti procesus, kurie vyksta jūsų viduje ir kartu paaiškinti sau pačiam, kaip tuos procesus galima pakeisti ir žiūrėti į savo gyvenimą kitaip.
Dar vienas momentas tai, kad saviterapija yra labai gera priemonė esant terapijoje. Savireflektuoti, atspindėti, kas su mumis vyksta terapijos metu, suprasti save dar giliau. Sakyčiau, tai yra pusė terapijos, jei ne daugiau. Kai sau rašome ir būname su savo jausmais, galime juos štai taip išlieti. Tą galimybę turime bet kada. Galite atsisėsti ir “pažurnalinti” važiuodami į darbą, jei nevairuojate, galite trumpam 5 ar 10 minučių tą padaryti per pietų pertrauką, bet kada, kada patogu paturėti tą truputėlį savo terapijos. Sėkmės rašant, įrašinėjant, skaitant ir “terapinantis“.
