Pratimai, padėsiantys atidėlioti mažiau

Jei esame užkietėję atidėliotojai, gali būti, jog pažvelgę į nepadarytus darbus, jų sąrašui nebematome galo. Tačiau ar tikrai viskas prarasta? Atpažinę savo polinkį atidėlioti, galime po truputį su juo kovoti. Konkretūs patarimai, kaip atidėlioti mažiau – su psichologe Genovaite Petroniene.

Stebėkite, ką darote

Pratimų yra labai labai daug. Pradėkime nuo pradžių. Pirmiausia reikėtų išmokti stebėti, ką atidėliojate. Tai nėra paprasta. Faktiškai, kartais vien stebėjimo užtenka, kad žmogus nustotų tai daryti. Žinoma, jei atidėliojate pasivaikščiojimą, visą laiką sakote, jog judėsite ar vaikščiosite daugiau, o vis sėdite ir sėdite, tai nesunku pastebėti. Instaliuojate programėlę į mobilųjį telefoną ar į laikrodį ir ji išmatuos. Pasižiūrėsite vakare, jums atrodė, kad nuėjote tris kilometrus, o pasirodo, kad tik pusė kilometro. Tai bus paprasta. Pavyzdžiui, kai žmogus atidėlioja dietos laikymąsi, tuomet jam reikia surašinėti, ką ir kiek suvalgė.

Tačiau kaip pastebėti, ar tikrai klausotės kitų žmonių, ar visuose pokalbiuose kalbate tik jūs vienas? Tai gana sudėtinga. Žmogus tipiškai to nebepastebi. Kai ateina pokalbio metas, jis tiesiog kalba, kalba ir tik paskui suvokia, kad, matyt, vėl visus užgožė, o kartais tokia mintis jam net neateina. Arba kiti žmonės nemoka pasakyti “ne”. Ir jie vis teisinasi ar stovi susitraukę, o tik paskui, kai pokalbis jau baigtas, prisimena, kad žadėjo prieštarauti.

Tokiais atvejais yra labai sudėtinga. Reikia susikurti sau priminimus – užsidėti kokią nors apyrankę, kuri vis primintų, kokį nors žiedą, lapelį ar ką nors užsirašyti ant mobiliojo telefono ekrano. Kad tai jums kuo dažniau ateitų į galvą. Gali būti užduotis tiesiog stebėti, kiek kartų to nepadarėte. Tik stebėti ir nesistengti padaryti. Vien nuo to stebėjimo pasidaro taip nemalonu, kad žmogus pradeda daryti tai, ką nusprendė – prieštarauti, valgyti mažiau ar panašiai. Tai būtų pirmasis pratimas.

Geras planavimas padeda atidėlioti mažiau

Aišku, pats svarbiausias būdas yra pats sudėtingiausias. Tai – geras suplanavimas. Gerai suplanuoti yra kur kas sunkiau, nei paskui prisiversti tą planą padaryti. Kai stebiu, kaip planuoja mano klientai, tai yra baisu. Gerai planuoti mokantys žmonės pas psichologą faktiškai ateina retai. Taigi koks turi būti planas? Visų pirma, pagrindinė taisyklė – tai, kas nesuplanuota konkrečiu laiku, jei sakote, jog ketinate kažką padaryti, vadinasi to nepadarysite. Jei ketinate tai padaryti, turite žinoti, kurią dieną ir kurią valandą tai darysite. Taigi kiekvienas mūsų noras turi turėti konkrečią vietą mūsų grafike.

Taip pat labai svarbu, kad grafikas nebūtų labai platus – “šią savaitę pradedu mokytis kalbos”. Nieko nebus – neaišku, kada pradedate. Turi būti konkrečiai suplanuota, netgi valandų tikslumu. Tarkim ryte nuo devintos iki dešimtos atlieku konkrečią užduotį. Jei darbas yra ilgas, pavyzdžiui, parašyti ataskaitą, reiktų ją suskaidyti smulkesnėmis užduotimis. Jei ataskaitą rašote penkias valandas, tai paskirstykite, ką darote pirmą, antrą, trečią ir kitas valandas ir sekite, ar telpate į tą laiką, darydami pasistatykite laikrodį.

Skirkite pakankamai laiko

Taip pat žmonės visada suplanuoja per mažą laiką. Masiškai. Sakyčiau, jog galbūt vienas žmogus iš šimto suplanuoja didesnį laiką, nei reikia, o 99 – mažesnį. Visus darbus mes visuomet vėluojame. Taigi reikėtų suplanuoti kaip galima didesnį laiką. Rašysite ataskaitą – pridėkite papildomą valandą. Tiesiog pasidarykite realų grafiką ir jį susirašykite į sąsiuvinį. Tai labai labai svarbu.

Grafike turi atsispindėti ne vien konkretūs tos savaitės darbai, bet ir tie darbai, kurie turi vykti nuolatos. Tarkime, turite išlaikyti egzaminą po kelių mėnesių. Tai, ką mokysitės, turite išdėlioti į kažkiek dienų ir tai turi būti įrašyta. O ne atėjus laikui dirbti dieną-naktį. Pavyzdžiui, parašyti knygą atrodo labai didelis darbas, tačiau išdėliojus tai kasdien po kelias valandas, nors ir atrodo, kad darote labai nedaug, galiausiai parašote visą knygą.

Užduotis turi būti baigta

Dar labai svarbus dalykas planuojant, yra pabaigos laikas – kada turite išeiti iš darbo, išjungti kompiuterį. Dažniausiai visi susiplanuoja pradžios laiką, jį susiplanuoja taip, kad to laiko trūksta ir tuomet dirba vakare, dirba per naktį, paskui būna nelaimingi, nepailsėję, kitą dieną nebesinori dirbti. Tad labai gerai, kai yra pabaigos laikas ir po to dar suplanuotas laisvalaikis. Pavyzdžiui, šeštą valandą išjungiu kompiuterį, o septintą turiu būti teatre, svečiuose, treniruotėje ar dar kur nors. Tuomet viskas sudėta taip, kad neturite, kur išsisukti.

Planavime taip pat labai svarbu, kad negalėtumėte darbo nepabaigti. Pavyzdžiui, jei atsidarėte laišką, arba į jį atsakote, arba ištrinate visai. Arba jei dažote sieną, turite pabaigti iki galo, turėdami omenyje, kad galbūt kitą kartą prieisite prie jos po dvejų metų, kaip remontuose dažnai būna, kad lieka visi galai. Taigi toks turėtų būti planavimas. Jei gerai suplanuota, belieka tik jo laikytis, pats planas mus veža. Tačiau turiu pasakyti, kad labai mažai, kas gali suplanuoti gerai.