Kartais atrodo, jog turime tiek daug įvairiausių atsakomybių, darbų ir užduočių, jog nebeturime, kada gyventi. Natūralu, jog toks gyvenimo būdas sukelia įtampą, nuovargį, išsekimą ir nerimą. Pradedame nerimauti dėl neatliktų darbų, arba darosi neramu, ar tie, kuriuos jau atlikome, atlikti pakankamai gerai. Tačiau jei kai kuriose situacijose nerimauti sveika ir normalu, vis dėlto užsitesęs nerimas gali tapti nerimo sutrikimu. Tad kas iš tiesų yra nerimas? Kada jis tampa nerimo sutrikimu? Kaip juos atskirti? Kokiais požymiais jie pasireiškia? Psichologė Vaiva Klimaitė.
Nerimas nežinia dėl ko
Kalbant apie nerimą, pirmiausia reikia prisiminti, kad tai iš esmės labai natūralus ir reikalingas žmogaus jausmas. Jis turi tam tikrą žinutę, kurią siunčia mums, kai nerimaujame dėl įvairių priežasčių. Kada tai tampa sutrikimu? Kai tos priežasties nebežinome ir patys. Jaučiame nerimą tiesiog atsikėlę ryte ar prabundame naktį dėl didelio nerimo ir nebegalime sau atsakyti į klausimą, dėl ko nerimaujame, situacija nebeatitinka mūsų jaučiamo jausmo.
Pavyzdžiui, jei atsikėlę galime atsakyti, jog jaučiame nerimą, nes laukia egzaminas, svarbus susitikimas, tuomet viskas tvarkoje. Tokį nerimą jausti svarbu ir būtina, ir jei jo nejaustume, būtume tarsi medūzos. Nerimas mobilizuoja, padeda susikaupti. Tačiau jei neberandame atsakymo, kodėl nerimaujame, turėtume labiau sunerimti ir šiek tiek labiau pasigilinti. Galbūt jaučiame kokią nors labai ilgai užsitęsusią situaciją, kuri mums kelia stresą, kuri mums anksčiau kėlė didelį nerimą. Mes toje situacijoje esame jau labai ilgai, ji nesikeičia ir jaučiame tiesiog generalizuotą nerimą, kurio priežasties galime nebežinoti ir patys.
Nerimo sutrikimai ir fobijos
Vienas iš nerimo sutrikimų yra generalizuotas nerimo sutrikimas. Tuomet žmogus tarsi nerimauja dėl visko – dėl socialinių situacijų, dėl bendravimo su žmonėmis, ir dėl specifinių konkrečių dalykų (fobijų). Fobijų yra išskiriama ir aprašoma labai daug – keli šimtai. Tai taip pat yra vienas iš nerimo sutrikimų. Na, ir dar vienas nerimo sutrikimas, apie kurį daugiausiai žinome ir kalbame, yra agorofobija – atvirų erdvių baimė. Žmogui baisu išeiti iš namų, jį gąsdina viskas – kad reikės važiuoti troleibusu, kad reikės išeiti į lauką, tarp žmonių, viešumoje, jam sunku valgyti būnant tarp žmonių ir panašiai. Jei tokio didelio ir stipraus nerimo dar nejaučiame ir randame atsakymą, kas tą nerimą mums sukelia, vadinasi mūsų jaučiamas nerimas yra sveikas ir normalus. Nereikėtų sau kelti uždavinio visai niekada gyvenime nejausti nerimo.
Apibendrinant, kuo skiriasi mums įprastas nerimo jausmas nuo jau mus žalojančio nerimo, nerimo sutrikimo, tai pirmiausia – žalingas nerimas tęsiasi labai ilgą laiką. Net patys nebežinome, kada pradėjome jį jausti. Antra, nebežinome šio nerimo priežasties, nebegalime atsakyti į klausimą, kas šį nerimą mums sukelia. Trečias labai svarbus dalykas yra fizinės, kūno, reakcijos, kurias mes patiriame natūraliai apėmus nerimui. Tai patankėjęs širdies plakimas, kvėpavimas, prakaituojantys delnai, darosi silpna, svaigsta galva. Jei šie požymiai irgi tęsiasi ilgą laiką ir nebesuprantame, dėl ko jie vyksta, kartu su tuo jaučiame baimę, didelę baimę išprotėti, prarasti savikontrolę arba mirti. Tokiu atveju jau kalbėtume apie nerimo sutrikimą.
