Psichologės ir istorikai

Kai redaktorė pasiūlė parašyti apie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą ir kitus panašius dalykus, apėmė nerimas. Istorija podraug su psichologija yra bene labiausiai iliuzijose paskendę mokslai, todėl užduotis lyg ir nesunki. Tačiau rašant į psichologijos žurnalą nesunku perlenkti lazdą ir užsitraukti ne tik istorikų (ne pirmas kartas), bet ir psichologų nemalonę. Kaip fizikai negali be filologių, taip istorikai išmirtų be psichologių. Skirtumas tik tas, kad pirmu atveju trauka grindžiama racionalumu, o antru - iliuzijomis.

Kai buvau nusmuktkelnis pirmokėlis, ateitis mane domino labiau nei praeitis. Ideologizuotos pasakos apie šviesų rytojų, kai nebus pinigų ir kiekvienas gaus, ko nori, už dyką, audrino vaizduotę. Svajodavau apie „gazirovkės“ aparatus, į kuriuos nebereikės mesti monetų, kad galėtum atsigerti šio skanumyno. Tvirtai žinojau, kad tapsiu gazuoto vandens su sirupu (už 3 kapeikas) mašinerijos prižiūrėtoju. Paūgėjus, vyresnėse klasėse, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Praeitis tiesiog mane prarijo. Romos imperija, didieji užkariavimai, valdovų asmenybės traukė it magnetas. Šventai tikėjau, jog būsiu istorikas arba archeologas. Dabar esu tikras, kad įdomiausia žvalgytis aplink. Vertę įgavo dabartis - ji tapo pekliškai įdomi ir mįslinga. Nesuprantu, kur ir kaip, bet aišku, kad visur, nežinia kada, bet esu tikras, kad neseniai, Lietuva jau atšventė savo Tūkstantmetį.

Kai koks pleiskanotas istorikas pradeda aiškinti apie tikrąsias Lietuvos istoriją atspindinčias datas, maunu nuo jo kuo toliau. Nėra jokio skirtumo, kada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Tik savo vaikus ryjančio Krono (Saturno) klapčiukams tokie klausimai turi prasmę ir jie iki pamėlynavimo gali ginčytis spręsdami apie kokio nors viduramžių rašeivos keverzonių atsiradimo laiką.

Tikroji istorija vyksta čia ir dabar, o laikas nėra žmogaus priešas, nes be jo - žmogaus - nėra ir paties laiko. Prasčiausias pramanas, kurį sugalvojo Vakarų civilizacija, yra laiko ir žmogaus atskyrimas. Jei nebūtų šios skirties, psichologai neturėti ką veikti. Ir priešingai: su laiku (o iš tikrųjų su pačiu savimi) susipykę žmonės bijo pasenti, juos kamuoja nepilnavertiškumas, fobijos, kompleksai ir dar bala žino kas.

Istorija negali būti viena. Jų - begalė ir jos gali kisti, mainytis, senti, prapulti, vėl atgimti, kovoti, pašiepti viena kitą, konkuruoti. Neįmanoma gyventi be istorijų. Lietuva jų turi miriadus. Štai ne per seniausiai susigalvoję sau Tūkstantmetį praturtinome istorijų begalybę nauju siužeto vingiu. Nūdienai tai tik į gera, nes tikroji istorija ir yra tai, ką mes patys sau pasakojame draugingai susėdę apie laužą Birutės (Medvėgalio, Kernavės, Šatrijos ir t. t.) kalno papėdėje.

Bet grįžkime prie istorikų ir psichologių santykio. Pastarųjų užduotis - neleisti istorikams įsisiautėti. Kai jie iki užkimimo aplinkiniams (o iš tikro patys sau) pradeda aiškinti apie Tūkstantmečio tikrąją datą, psichologai (-ės) jiems privalo priminti, kad:

• upė yra ne tik kubiniai metrai vandens, bet ir krioklio purslų vaivorykštė,


• klimatas yra ne tik temperatūra, bet ir drėgnas šaltukas peršlapus,


• tvarka yra ne tik traukinių judėjimo tvarkaraštis, bet ir chaosas keliuose susidarius automobilių kamščiams.