Konfliktai poroje – tarsi stichija, kuriai prasidėjus sustabdyti praktiškai neįmanoma. Ir jei žinote, ką reiškia, kai pradedate konfliktuoti dėl neišplautų indų, o po akimirkos jau liejate vienas kitam visą gyvenimą kauptas nuoskaudas, greičiausiai darote vieną didžiausių pasitaikančių klaidų – susireikšminate. Tad kur konflikto metu veda susireikšminimas? Kokį tolimesnį konflikto scenarijų jis brėžia? Ir ką daryti, kad konfliktai poroje būtų efektyvūs ir netaptų nesibaigiančiais kaltinimais? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.
Kai kyla konfliktai poroje, viena didžiausių pasitaikančių klaidų yra tai, kad konflikto metu mes susireikšminame. Susireikšminimu vadinu tai, kad viskas, ką partneris pasako yra tarsi apie mus. Tarsi apie tai, kokie esame blogi, netikę ir kad viskas yra tik priekaištai. Tam, kad išgirstume, ką partneris (o galbūt ir draugas, kolega ar viršininkas) bando mums pasakyti, visų pirma reikėtų “nusireikšminti”. Tai yra nepriimti visko visiškai asmeniškai ir tik apie blogį, o pasistengti išgirsti, kas iš tiesų sakoma.
Kitas labai dažnai pasitaikantis momentas yra tai, jog kai susireikšminame ir galvojame, jog kalbama apie mus, prasideda “sluoksniavimas”. Jei išgirstame priekaištą savo adresu, vadinasi mums reikia jį atremti, tai yra pasakyti, kodėl taip nėra, ir rasti kontrargumentą užpulti pašnekovą. Tuomet jis, išgirdęs tai, ką pasakėme kaip priekaištą jam, už to užsikabina ir tuomet jau tęsia savo strategiją – apsiginti ir vėl užpulti. Tokiu atveju pradėję ginčą dėl šiukšlių, neišplautų indų ar kokio nors neatlikto skambučio įsiveliame į vis didesnius ginčus, kurie veja vienas kitą ir tuomet jau apskritai nebesuprantame, apie ką mes čia. Tad visų pirma reikėtų “nusireikšminti” ir tuomet stabtelėjus pagalvoti, kodėl konfliktuojame, kad nuo to nenukryptume ir tai neliktų užmarštyje.
