Kokį gyvenimo partnerį renkasi mūsų pasąmonė?

Pagal ką renkamės gyvenimo partnerį ir kodėl svarbu tai suprasti? Kokie mūsų pasirinkimai slypi pasąmonėje? Kaip juos atpažinti? Ir kokių iššūkių tai gali sukelti tolimesniuose santykiuose? Apie savęs pažinimą, savo polinkių suvokimą ir tai, kaip renkantis partnerį numatyti problemas, galinčias tykoti ateityje, psichologė Genovaitė Petronienė.

Ką reiškia „ne mano skonio“?

Labai svarbu žinoti, kokio tipo partnerius mes renkamės. Tipiškai sakome „ne mano skonio“ arba „mano skonio“, tačiau koks tas skonis? Tai gali būti vienos rūšies žmonės, gali būti ir kelių rūšių skonis, tačiau nuo to, kokio tipo partnerius renkamės, priklausys ir visos kitos problemos, kurios paskui bus.

Dažniausiai sakoma, kad vaikinas renkasi merginą, panašią į mamą, mergina – vaikiną, panašų į tėvą. Šis stereotipinis požiūris iš dalies teisingas, iš dalies vis dėlto ne. Svarbiausia, kad partneris labiausiai būna panašus į tą tėvą, nesvarbu, kurios lyties, kuris yra į jus ažiau panašus. Pavyzdžiui, jei motina valdinga, ir mergina valdinga, ji rinksis vaikiną, kuris panašus, tarkim, į paklusnų tėvą. Tačiau jei mergina, kaip tasai tėvas, irgi paklusni, ji ieškos vaikino, panašaus į savo motiną – valdingo. Tad tai iš anksto numatoma dėl tėvų.

Nuo vilko ant meškos

Reikėtų turėti omenyje, kad jei renkatės žmogų, panašų į jus papildantį tėvą, reikia sau atsakyti į klausimą, ar santykiai su tuo tėvu yra geri ar bent jau normalūs, ar jūs norite tokių santykių. Jei tie santykiai yra tragiški, katastrofiški, blogi, tuomet, matyt, reikia kažką su tuo skoniu daryti ir rinktis kitokį žmogų, nei jums kyla erotinis interesas. Nes būtent į tėvus panašūs žmonės pažadina pačią stipriausią aistrą. Paprastai ir būna, kad pirmosios meilės būna panašios ir kartoja šeimyninius santykius. Tačiau kai žmonėms keturiasdešimt ir daugiau, jie pradeda rinktis racionaliau, žmogų su panašiomis vertybėmis, su kuriuo turi, ką veikti, su kuriuo geriau sutaria. Kaip sakoma, jei pirmieji santykiai yra labai gilūs, intensyvūs, stiprūs, tai paskutiniai santykiai dažnai būna patys sveikiausi ir, tuo pačiu, racionaliausi.

Taip pat labai dažnai žmonės renkasi gyvenimo partnerį, kuris priešingas ankstesniam. Tarkim, jei moteris turi draugą, kuris neatsakingas, laisvas, meniškas, tuomet kitą vyrą išsirinks atsakingą, ūkišką, padedantį. Tačiau su vienu jai iškils vienokios problemos, su kitu – kitokios. Dažniausiai, kaip sakoma, nuo vilko ant meškos. Jei renkamasi pagal atvirkščią principą, bendra laimės kokybė po kelių metų išeina tokia pati, tiesiog kitas žmogus su kitais trūkumais.

Priešingybės traukia?

Kai kurie, mazochistiški, žmonės renkasi neprieinamą gyvenimo partnerį. Tokį žmogų, kuris rodo mažiau meilės, yra vedęs ar ištekėjusi, tokį, kurio neturės. Kol jo nepasiekia, tol toks žmogus juos traukia. O kai žmogus jau atsiduria tarsi jo rankose, nebelieka aistros. Kai kurie žmonės, atvirkščiai, renkasi partnerį, kuris prastesnis už juos. Tuomet jie jaučiasi saugiau. Pavyzdžiui, vyras išsirenka moterį, kuri vyresnė, nelabai graži, nes jam tuomet ramu, kad ji nepabėgs pas kitą. Arba moteris išsirenka kokį nors varganą mažai uždirbantį vyruką ir po to pati su juo kankinasi, nes jaučia, kad nėra lygiaverčio partnerio. Tai vėlgi ne išeitis.

Dar vienas dalykas, pagal ką partnerius renkamės yra tai, ko trūksta mums patiems. Jei esu atsakinga, kiekviena mano minutė sukontroliuota, aišku, mane trauks spontaniškas, artistiškas, kūrybiškas žmogus. Nes mano sukontroliuotas gyvenimas nuobodus, o jis įneš į gyvenimą netikėtumo, įkvėpimo. Bet iš pradžių jis įneš netikėtumo ir įkvėpimo, o paskui pradės ardyti mano tvarką, pradės mane erzinti ir, galų gale, pradėsiu jo nekęsti už tai, už ką įsimylėjau. Tad vėlgi reikia labai gerai pažinti savo norus, polinkius, ir, jei juos gerai žinosime, galėsime numatyti, su kokiomis problemomis galiausiai susidursime.