Jei bijo – gerbia? Kaip vadovui elgtis su kolegomis?

Kokius santykius su darbuotojais turėtų palaikyti vadovas? Kas efektyviau – baimė ar pagarba? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras vadovas? Ir kaip vadovui elgtis su kolegomis? Atsako vadovavimo konsultantas Saulius Jovaišas.

Jei bijo – gerbia?

Šis klausimas vis atsiranda iš seno įsitikinimo, kad jei bijo, tai gerbia. O mes su jumis puikiausiai žinome, kad šie du dalykai tarpusavyje niekaip nesuderinami. Mūsų didelis kaimynas vis bando vaizduoti, kad kol jo bijos, jis bus gerbiamas, tačiau mes žinome, kad žmonės arba bijo, arba gerbia. Jei bijo ir savisauga reikalauja apsimesti, kad gerbia, apsimeta, kad gerbia. Jei gerbia, tai, kaip taisyklė, nebijo. Čia jau nieko nepadarysi. Kai esate vadovas ir suprantate savo misiją ir paskirtį organizacijoje, kai suprantate, kad elgsenos stilius yra priemonė pasiekti tam tikrą rezultatą, realizuoti savo misiją, o ne tiesiog kaprizai ar kažkokie “leidimai sau” būti vienokiu ar kitokiu, ši dilema nebėra tokia stipri ir baisi.

Vadovas turi būti lankstus

Nežinau, kiek jums bus artima tokia alegorija, bet man atrodo, kad vadovo santykis su darbuotoju panašus į tokį seną žaidimą. Esu matęs filmuose, o porą kartų ir gyvai. Įsivaizduokite, miestelio gatve bėga berniukas su metaliniu kabliuku ir priešais save varo arba bačkos žiedą arba medinio rato lanką, arba tiesiog dviračio ratą be špikių. Berniukas ratą stumia į priekį tiek, kiek reikia. Kai reikia, šiek tiek paleidžia, kai reikia, šiek tiek pastumia, kai reikia, šiek tiek pakreipia. Jei visai paleis, tikėtina, kad ratas važiuos ir tiesiog nukris. Jei labai laikys, greičiausiai ratas sustos. Dėl to šioje vietoje reikia būti labai jautriam. Kai reikia, turi būti griežtesnis, kai reikia, tam tikrose situacijose galima elgtis šiek tiek lengviau.

Kaip vadovui elgtis, diktuoja situacija

Jei visi darbuotojai būtų atsakingi, motyvuoti ir sąžiningi, labai didelė tikimybė, kad vadovo nereikėtų visai. Tačiau kadangi yra reikalų, vadovas atsiduria toje pozicijoje, kad kartais turi būti reikalaujantis, griežtas, geras, švelnus, draugiškas, palaikantis, ugdantis – įvairialypis. Vadovai dažnai daro klaidą, norėdami būti faini, kad ir jiems patiems būtų kažkaip smagu gyventi, jie stengiasi būti faini savo darbuotojams – pas mus viskas gražu, atmosfera, visa kita. Taip po truputėlį darbuotojai vis slysta, slysta ir nepadaro savo darbų, nes viskas ir taip gerai. Arba kitas variantas – tuomet vadovas išsigąsta, kad iš jo rankų slysta kontrolė ir pradeda viską kontroliuoti, užkirtinėti, spausti, reikalauti. Visi darbuotojai pasimetę, išsigandę, nusprendžia, kad vadovui kažkas negerai su galva ir tą pačią akimirką pradeda ieškoti kito vadovo. Ta prasme, kito darbo. Taip ir įvyksta keistas dalykas.

Balansas

Taigi – balansas visame kame. Tačiau balansas yra sunkiausiai išlaikoma būsena. Balansas tarp griežtumo, reiklumo ir gerumo arba švelnumo, kažkur yra, tačiau kuo labiau vadovas orientuotas į rezultatą, kuo labiau supranta, kad rezultatui pasiekti reikia labai daug skirtingų priemonių – ne tik hardo, bet ir softo, tuo aiškiau tampa pasirinkti, kaip vadovui elgtis. Jei vadovas tai pamiršta, jis pasimeta ir pradeda elgtis taip, kaip jam tuo metu susišviečia – kaip emocija liepia, kaip nuotaika pasako ir šiaip – kiek prieš jį esantis darbuotojas kreivas, šleivas arba ne. Nuo to priklauso.