Kaip ir kodėl atsisiejame nuo streso?

Stresas – mūsų kasdienis palydovas. Ir nors kartais stresas mus išjudina ir priverčia mobilizuotis, vis dėlto, dažniau jis sukelia nemalonių pojūčių, kurių kaip įmanydami vengiame. Kiekvienas tam turime savo metodų, nuo karšto šokolado ir vonios iki pasivaikščiojimų gamtoje ar sporto. Tačiau kartais imame taip bėgti nuo streso, kad pamirštame savo emocijas, nebenorime jausti ir nebežinome, kas su mumis vyksta. Tad kokiais būdais ir kodėl vengiame streso? Kas yra atsisiejimas? Kokių pasekmių turi emocijų vengimas? Ir kaip galime padėti, jei manome, jog mūsų draugas bėga nuo streso? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Atsisiejimas nuo jausmų – būdas pabėgti nuo streso

Dažniausiai į stresą reaguojame trimis svarbiausiais stiliais – fight, flight ir freeze. Taigi atsisiejimas ir yra šis flight – pabėgti nuo streso. Kaip tai įvyksta gyvenime? Dažniausiai tuomet, kai galvojame, jog šioje situacijoje geriau nesivelti į jausmus, išlikti logišku, sukontroliuoti emocijas. Arba daugelis žmonių mano, jog geriau negalvoti apie liūdinančius dalykus. Kai kurie žmonės, kai kalba ir atsimena traumines patirtis, stengiasi nieko nejausti. Tiesiog pasakoja, pavyzdžiui, kaip tėvas mušė, bet pasakoja su šypsena. Kai kurie žmonės stengiasi nuolat būti užimti, kad nejaustų jausmų. Jie stengiasi pamiršti tai, kas nemalonu.

Kaip vengiame?

Kai anksčiau kalbėjome apie sužeistą vidinį vaiką ir apie vidinį kritiką, kalbėjome apie skaudžias būsenas – kažkoks balsas mus graužia iš vidaus, jaučiamės papuolę į vaikišką kančią. Tačiau čia – tokia būsena, kai skausmas paverčiamas į ką nors komfortiškesnio. Mes visi turime šią galimybę ir būdą atsisieti nuo jausmų, kad skausmo nebūtų per daug ir neišprotėtume. Tačiau kartais tuo naudojamės daug daugiau, nei reikalinga. Žmogus gali vengti konfliktų, pavyzdžiui, išoriškai atsisieti nuo situacijų, kurios yra skaudžios, tarkim, vengti viešo kalbėjimo patirčių. Tačiau kai kada galima vengti ne paties gyvenimo situacijų, kur patirtume kažką neigiamo, bet tiesiog jausmų – vengti įsižiūrėti į savo problemas. Jei visą laiką esame užsiėmę, tiesiog neturime, kada įsižiūrėti. Dirbame, dirbame, kažką veikiame, bendraujame ir einame miegoti ir šių jausmų galime ilgai nejausti ir nežinoti, kas su jais vyksta.

Dar vienas vengimo būdas – nieko nenorėti. Kai nenorėsi, nenusivilsi. Nesiek karjeros, neieškok partnerio ir nebus skausmų. Jeigu jau tie skausmai atsirado, galima išgerti alkoholio, raminančiųjų, suvalgyti labai labai daug maisto, žaisti kompiuterinius žaidimus arba nuolat lindėti internete. Tarkime, mokinys, kuris mokykloje buvo gabiausias, atvažiavo į universitetą, kur tampa vidutinis. Tad vietoje to, kad eitų į paskaitas, jis visą laiką žaidžia kompiuterinius žaidimus. Štai žmogus tokiu būdu atsisieja nuo jausmų ir nejaučia skaudaus jausmo, kad nebėra pats geriausias.

Vengimas trukdo nuoširdžiai bendrauti

Vengimas atveda prie to, kad žmogus tampa labai vienišas. Jis negali papasakoti nei kitam apie savo išgyvenimus, nei pats jų žino, nei kas nors gali jį suprasti ar priimti. Dažniausiai tokiu atveju žmonės irgi pradeda jo šalintis, nes nejaučia, koks jis yra nuoširdus. Norint tai įveikti, jei jau tapote toks bėgikas nuo savo jausmų, vis dėlto reikia rizikuoti. Leisti sau patirti stresą, galbūt meditacijos pagalba, pasilikti vienam su savimi, galbūt rašymas – bet kas gali padėti tas emocijas ištraukti. Bet tuomet pajausite daugiau streso, nei jo buvo gyvenime, o apdovanojimas už tą stresą, kurio vengėte, jau ateis tik vėliau.

Kaip padėti kitam?

Kas kita, kai atsietas yra kitas žmogus. Mes nematome jo jausmų, šalia jo darosi nuobodu, vieniša, jei tokio žmogaus paklausiame, kaip jis jaučiasi, jis atsako, kad gerai, jis gali juokauti, pasakoti anekdotus, gali ir jums patarinėti neimti į galvą, jei skųsitės kokiais nors jausmais. Ką daryti tokiu atveju? Ko gero, šiuo atveju verta žmogui pasakyti, jog jaučiate, kad jis toli, kad tarp jūsų dingo ryšys. Patarkite jam paieškoti, ką jis jaučia ir kas yra jo viduje, ir patikinkite, jog galite atlaikyti tai, kad ir kas tai bebūtų. Tuomet atsiranda šansų, jog galbūt tas žmogus išdrįs pasižiūrėti, kas yra jo viduje.