Santykius nutraukti nelengva, net kai juose jaučiamės blogai. Ir net jei vienus santykius ilgainiui galime nutraukti, vis dėlto kitais atvejais jaučiame pareigą tokiuose santykiuose pasilikti ir aukojamės kitam žmogui. Kad ir kas tai bebūtų – gyvenimas santuokoje tik dėl vaikų, ligonio, nuo priklausomybės kenčiančiojo slaugymas ar kitokie santykiai, sutikite, kad jie reikalauja daug pastangų. Tačiau kas vyksta, kai aukojamės dėl kitų? Kodėl nereikėtų iškelti kito žmogaus poreikių virš savo? Ką galime padaryti, kad rūpindamiesi kitais galėtume pasirūpinti ir savimi? Psichologas Olegas Lapinas.
Ko mokome, kai aukojamės?
Kai žmogus jaučiasi blogai, bet pasilieka santykyje su kitu žmogumi, jis demonstruoja jautrumą, sugebėjimą rūpintis kitu, savotišką altruizmą, gebėjimą iškelti kito žmogaus poreikius aukščiau už savo. Aišku, šios savybės, realizuotos visuose žmonėse, padarytų mūsų gyvenimą rojumi. Tačiau tuo atveju, kai mes kam nors aukojamės, mums reikalingas žmogus, kuris mūsų auką priima. Reiškia, mes tuo pačiu palaikome kitame būseną, kad jis tik ima ir gali nesiskaityti su mūsų poreikiais. Tai jau yra nebe simetriški mainai.
Minusas tas, kad, padarydami kitą žmogų savo rūpesčio šaltiniu, pamindami savo poreikius, mes nesuteikiame jam galimybės pasirūpinti mumis. Mes treniruojame savo sugebėjimą duoti ir neleidžiame jam treniruoti savo sugebėjimo duoti. Pavyzdžiui, jei mama visą laiką aukojasi dėl vaiko ir viską daro dėl jo, ji išmoksta vis labiau ir labiau aukotis, o vaikas – ne. Vaikas išmoksta imti. Todėl šiame santykyje didėja poliariškumas. Vienas tampa vis labiau ir labiau atiduodančiu, o kitas vis labiau ir labiau imančiu. Galų gale tarp jų nusistovi tokie santykiai, kai jie jau nebe lygūs. Jie abu pradeda žiūrėti vienas į kitą su pykčiu.
Savo poreikių pamiršti negalima
Ši situacija, beje, dažnai yra ir slaugant sunkius ligonius. Kai sunkus ligonis darosi vis labiau ir labiau reiklus, o tas, kuris juo rūpinasi, vis klausia, kas jam netinka ir kiek daug jis jam atiduoda. Taip nutinka dėl to, kad nei vienas iš jų nėra lygiaverčiuose mainuose. Ir tai yra didelis minusas. Žinoma, pasilikti su sergančiu vaiku arba invalidu kartais tiesiog yra socialinė pareiga. Tačiau santykių lygyje, ypač artimų santykių lygyje, tai sukelia daug nepasitenkinimo ir pykčio.
Todėl jei jūs ir pasiliekate su žmogumi dėl to, kad jam būtų gerai, turėtume mokėti prašyti, reikalauti, mokėti rūpintis ir savo poreikiais ir taip pat prašyti, kad ir kitas jais pasirūpintų. Nėra taip sudėtinga pasakyti “atnešk man stiklinę vandens” arba “apkabink mane” arba “pasakyk, ką aš tau gero padariau” arba “pagirk mane”. Mes galime to prašyti. Tuomet tai, ką mes kažkam duodame, bus kompensuota bent jau psichologiniu palaikymu.
Tačiau kaip yra jei vyras ir žmona lieka kartu tik dėl vaikų?
Šiuo atveju vaikams suteikiama galia išlaikyti santuoką. Tokių santykių minusas tas, kad vaikai pradeda jaustis atliekantys labai svarbią misiją. Vaikai labai lengvai pajunta, kad tarp tėvų kažkas yra ne taip, ir jie tampa “klijais” ant kurių laikosi šeima. Tokiu būdu vaikai negali atsipalaiduoti, labai dažnai jie anksti tampa suaugusiais, jie neišmoksta būti spontaniškais, jie labai rimti, labai atsakingi ir iš jų gyvenimo atimama dalis džiaugsmo. Tėvai, kurie gyvena dėl vaikų, iš tiesų įpareigoja vaikus būti tais, ant kurių laikosi šeima. Išsiskirti bandančių tėvų vaikai dažnai jaučiasi kalti, nes jie supranta, kad tai jie tokiu būdu suardo šeimą. Vaikai jaučia, kad jei išeisime, šeima suirs, todėl vaikai neša ant pečių sunkią misiją, kuri dažnai nėra skirta vaikams. Vaikams žymiai lengviau, jei tėvai aiškinasi santykius, tegul ir nemaloniu tonu, bet neįtraukia į tai jų, palieka vaikams teisę būti vaikais.
