Palikti ar pasilikti – kada verta gelbėti santykius?

Santykius nutraukti nelengva. Jei į juos įdėjome daug pastangų, laiko, ilgai puoselėjome, tačiau jaučiame, kad kažkas ne taip, mus apninka abejonės. Tačiau kaip priimti sprendimą palikti savo partnerį? Kaip įvertinti, kada verta gelbėti santykius? Ar tikrai išsiskiriame, jei skiriamės su pyčiu? Ir kaip išsiskirti, kad netraumuotume nei vaikų, nei vienas kito? Psichologas Olegas Lapinas.

Ar verta gelbėti santykius?

Kai ateina metas palikti partnerį, paprastai tai susiję su tuo, kad grįžimas namo yra baisesnis, nei buvimas už namų ribų. Taip nutinka tuomet, kai dviejų žmonių istorija neatrodo tokia vertinga, kad ją pakartotų. Atsiranda jausmas, kad nesinori grįžti namo, kad būdami vėl jauni nekartotumėte gyvenimo su šiuo žmogumi, nematote ten nieko vertingo. Jei be žmogaus geriau, nei su žmogumi, jo grįžimas sukelia tik diskomfortą, nerimą, baimę, tai rodo, kad šie santykiai yra toksiški. Buvimas juose reiškia, kad tiesiog leidžiate sau jaustis apnuodytiems, leidžiate sau gerti tuos nuodus.

Tuo pačiu kitas žmogus tai mato ir supranta, kad jums su juo negerai. Vadinasi, jis nesijaučia mums geras, geidžiamas, nesijaučia mylimas, abu žmonės darosi vis labiau ir labiau nelaimingi. Tad jei abi pusės tai pastebi ir niekaip nenori ir negali iš naujo vienas kito įvertinti, jiems nelieka prasmės būti kartu. Taip pat, kaip kažkada susitiko, jie gali ir išsiskirti.

Jei skiriatės su pykčiu – nesiskiriate

Tačiau kai žmonės išsiskiria su barniais, jie dažnai neišsiskiria. Tai jausmas, kuris žmones riša taip pat kaip ir meilė – pyktis. Labai stiprus ryšys tarp žmonių gali būti pagrįstas neapykanta, todėl, kad žmogaus nekęsdami, jam turime suteikti labai daug reikšmės savo viduje. Labai dažnai apie tą žmogų galvojame, kalbamės, susidorojame su juo savo galvoje. Tai – tarsi įsimylėjimas su minuso ženklu. Pyktis iš tiesų emociškai suriša žmones.

Išsiskyrimas, kai jis vyksta būnant neutraliems ar abejingiems vienas kitam, yra žymiai ramesnis. Tai reiškia, kad žmonės nejaučia vienas kitam neapykantos, galbūt jie ją kažkada išsakė ir jos nebeliko. Tuomet sprendimas išsiskirti tampa lygiai tokiu pat sprendimu, kaip atsisveikinti su kokiu nors pažįstamu, su kuriuo jūs susitikote gatvėje ir pasikalbėjote. Tiesiog kiekvienas iš jūsų turite savų reikalų. Yra ir tokių išsiskyrimų.

Tuomet žmonės palieka labai daug gerų prisiminimų savo vaikams ir netgi vienas kitam. Tokios frazės, kaip „prisimenu, kas buvo gera tarp mūsų, tai branginu“, „mes bent jau turėjome vaikų“, „mes su tavimi praleidome laiką“, rodo pagarbą sutuoktiniui, kad jis su jumis buvo. Tuomet išsiskyrimas ne tik, kad netraumuoja nei vaikų, nei pačių žmonių, bet netgi palieka jų viduje gerą savigarbos jausmą.