Ką daryti, jei vaiko nerimas per didelis?

Jei vaiko nerimas per didelis, labai svarbu jį išklausyti ir identifikuoti, kokios gi priežastys slypi už šio nerimo. Apie tai, kaip veiksmingiausiai tą padaryti, ir kaip galime padėti vaikui susidoroti su nerimu – vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Vaiko nerimas ir mūsų reakcija

Tęsiame pokalbį apie nerimą. Kaip jau turbūt supratote, tai – labai išsami ir gana nelengva tema, tačiau pabandysiu duoti keletą rekomendacijų, ką galėtumėte padaryti, jei įtariate ar matote, kad vaiko nerimas iš tiesų per didelis ir tai jam trukdo. Tad visų pirma reikėtų suprasti, kad jei vaiko nerimas per didelis, jo viduje kyla jausmas, kad jis susiduria su dideliais iššūkiais, problemomis, su kuriomis negali susidoroti ir iš kurių jis nežino išeities. Vadinasi, vaikas iš tiesų jaučia nemažai bejėgiškumo.

Gana dažnai tenka matyti, kaip tėvai, o kartais ir specialistai vaikui liepia susikaupti ir baigti nerimauti, sako, jog viskas yra gerai. Puikiai suprantu, jog tėvai nori gero ir nori vaikui padėti, tačiau pagalvokite apie save. Įsivaizduokite, jog patys patiriate didelį stresą, jums kilusi didelė įtampa ir labai sunku, o kažkas jums liepia nusiraminti ir sako, jog nerimauti nėra ko. Kaip jūs jaustumėtės? Ar jums bus geriau? Ar vis dar norėsite kalbėti su tuo žmogumi?

Iš tiesų, sprendžiant iš patirties, vaikams toks pasakymas nepadeda. Tai dar labiau didina bejėgiškumą, vaikas supranta, jog tai nieko tokio, tačiau jis negali su tuo susitvarkyti, vadinasi jis yra nevykęs, tad vaikas krenta į dar didesnę duobę. Pirmiausia, ką turime padaryti – tai stengtis nenuvertinti vaiko problemos ir ją priimti, kad ir kokia nereikšminga ji mums atrodytų. Tad išgirskime vaiką, parodykime, kad esame šalia ir priimkime jo jausmus. Priimti vaiko jausmus nereiškia, kad turime tą situaciją patenkinti. Galbūt vaikas jausis blogai, kad neturi brangių žaislų ir drabužių. Tai nereiškia, kad turime jam juos pirkti. Tačiau išgirsti tikrai turėtume. Tuomet turime pabandyti išgirsti ir išsiaiškinti situaciją, kodėl vaikas tą nerimą jaučia. Jei tik galime išsiaiškinti priežastį, turėtume ją naikinti. Ne vaiko nerimo pasekmes, o priežastį ir vaikas ims geriau su tuo tvarkytis.

Paskatinti ieškoti sprendimų

Kartais nutinka taip, kad negalime išsiaiškinti tikrosios priežasties, dėl ko vaikas taip jaučiasi. Tuomet matydami vaiko simptomatiką turėtume stengtis vaiką paskatinti kuo daugiau apie tai kalbėti. Mes kartais patys bijome vaiko jausmų, norime nuo jų pabėgti ir sakome, kad viskas bus gerai. Tačiau taip mes tik dar labiau padidiname vaiko nerimą. Kuo labiau skatinsime vaiką atsiverti, išsakyti,  išverkti, o galbūt ir išrėkti, tuo labiau vaikas nuo to valysis. Galiausiai, kai jausmai ir mintys išsakomos, jos taip stipriai nebekankina. Tad reikėtų skatinti vaiką kalbėti, atsiverti ir parodyti, kad jį girdime ir galime suprasti.

Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad turėtume pamokyti vaiką ieškoti sprendimų. Kad ir kokia sunki situacija bebūtų, turėtume kreipti vaiko mintis į sprendimų ieškojimą, jų vykdymą. Nors tai tebus maži žingsneliai, tačiau jei į juos koncentruosimės, akcentuosime, kad galime patys paimti kontrolę į savo rankas ir savo gyvenimą kontroliuoti, tai gana stipriai padeda įveikiant nerimą. Jei nutiktų taip, kad matome, jog negalime šiuo metu pasiūlyti vaikui sprendimo ar sunku jį atrasti, vien tas jausmas, jog kažkas yra šalia jo, kažkas jam padeda ir su juo eina tuo keliu, nerimą taip pat sumažina. Šioje vietoje labai svarbu, kad neskatintume vaiko pasiekti rezultato („išspręsk ir viskas bus gerai„) tačiau skatintume patį procesą ir vaiko atkaklumą („matau, kaip šauniai stengiesi„, „tau yra nelengva, bet matai, mes darėme tai ir tai ir tu tikrai dedi pastangų, aš tikiu, kad gali būti ir bus gerai„). Žinoma, žodžius parenkame patys, tačiau reikėtų eiti tuo keliu.

Rodyti savo pavyzdžiu

Taip pat labai svarbu didelį nerimą patiriančiam vaikui padėti susistruktūruoti savo patirtį ir pabandyti susistruktūruoti gyvenimą apskritai. Tai yra pabandyti sudėti patirtis ir tai, kas jo gyvenime vyksta, į atitinkamas lentynėles. Tuomet, kai dalykai sudėlioti aiškiau, vaikas jaučiasi ramesnis ir mes jam padedame. Be abejo, svarbu, kad jam rodytume savo pavyzdžiu, kaip sprendžiame problemas. Ar labai stresuojame, nerimaujame, ar mokame nusiraminti ir eiti ieškoti sprendimų. Vaikas tai taip pat mato ir kopijuoja. Kaip atrandame savyje ramybę stresinėse situacijose? Ar galime savyje ją atrasti? Ar galime atsipalaiduoti? Ar mokame atsipalaiduoti? Jei parodysime savo pavyzdžiu, vaikui taip pat bus lengviau.

Įsivaizduokite, kad mama labai stipriai nerimauja dėl to, kad jos vaikas nerimauja. Kaip manote, ar vaikui tokiu atveju pavyks išeiti iš to nerimo? Jei mama vaiko nerimą priima ramiai, ji supranta empatiškai, tačiau neužaštrina emocijomis, neįprasmina jomis, jog tai yra kažkas negero, tačiau parodo, jog turime problemą, tačiau ieškokime išeities ir ją surasime. Pabaigai norėčiau pasakyti, jog labai svarbus mūsų pavyzdys ir tai, kaip savo reakcijomis įprasminame vaiko patirtį. Dažniausiai vaikas supranta, jog tai kažkas labai blogo iš perdėtai emocionalios tėvų reakcijos. Tačiau jei sureaguojame ramiai, vaikas priima, jog kartais tiesiog taip būna.