Reklama

     
 
Žurnalas „Aš ir psichologija“

Naujausiame numeryje:

AŠ ASMENYBĖ

Žurnalo autoriai – apie meilę.

AŠ DIRBU

Perfekcionizmas darbe

Aistė Griškonytė

Naujausiame numeryje:

MES TĖVAI

Ar sekti pasaką apie Kalėdų Senelį?

Kamilė Mažvilaitė

Išnešioti vidinį kūdikį

Sigita Valevičienė

TEMA

Sugrįžimas

Liepa T. Raškevičienė

Naujausiame numeryje:

AŠ IR TU

Dovanojimo menas

Gerda Liesienė

PSICHOLOGO DIENORAŠTIS

Išvirkščioji gyvenimo pusė

Aušra Pundzevičienė

Naujausiame numeryje:

AŠ IR PASAULIS

Kultūrinė trauma – anuomet ir dabar

Interviu su Gražina Gudaite

Kad emigracija netaptų tremtimi

Neringa Paliukaitė

ĮDOMIOS ISTORIJOS

Ypatingi skaičiai

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Naujausiame numeryje:

AŠ ATRANDU SAVE

Svetimas žemėlapis – nevykusi kelionė

Greta Lietuvninkaitė

KŪNAS IR SIELA

Dizainą pavertęs priemone

Interviu su Marium Daraškevičium

Kaip užsiauginti Kalėdas?

Neringa Paliukaitė

Naujausiame numeryje:

NE PSICHOLOGAS

Komplimentų badas?

Valdas Kilpys

Naujo numerio virselis

STRAIPSNIAI
Naujausi žurnalo straipsniai internete nepublikuojami.   Naujausių straipsnių prenumerata RSS būdu
Aš atrandu save

Rašymo dovana

2010'10


Aldona-steponaviciute

Vienas dėstytojas kartą pasakojo, kad skaitydamas pirmą paskaitą naujai auditorijai jis studentų visada paklausia: „Kuris iš jūsų nori būti rašytoju?“ Rankas pakelia daugiau nei pusė auditorijos.

Nepaisant to, kad rašo visi ir nuolatos – tekstas užplūsta vos tik atsidarius elektroninį paštą ar įsijungus pokalbių programą, – apie sugebėjimą rašyti vis dar šnekama kategorijomis „duota“ arba „neduota“, o rašytojo profesiją gaubia tam tikra aura. Rašome visi. Todėl mano nuomonė yra vienareikšmė – duota visiems.

Kita vertus, šiai vertingai dovanai reikia skirti dėmesio. Juk jokios naudos iš nuostabių taurių, jei jos niekada nebus pripiltos vyno ir neskambės susidaužiant draugams. Kalbant apie rašymą, esu nekritiška – manau, kad ši patirtis yra visapusiškai naudinga, todėl išmokti sklandžiai dėstyti mintis reikia kiekvienam. Na, o dėstydama savąsias remsiuosi rašančių žmonių darbais ir žodžiais, išgirstais paskaitose, pokalbiuose, perskaitytais knygose.

Kodėl aš rašau?

Tokį klausimą užduoda sau ne vienas rašytojas. Kūrinių tokiu pavadinimu – ar tai būtų interneto dienoraštis, ar asmeninis esė – pakankamai. Kone garsiausias iš jų yra George‘o Orwello esė, parašyta 1947-aisiais. Anot autoriaus, rašoma iš egoizmo (noro gyventi savo gyvenimą ir apie jį pasakoti), estetinio entuziazmo (noro pasidalinti vertinga patirtimi ir tam surasti teisingiausius žodžius), noro atrasti istorinę tiesą ir politiniais tikslais, juos suprantant pačia plačiausia prasme – kaip požiūrį, kuris veržiasi būti išsakytas.

Tiesą sakant, gailiuosi, kad šio kūrinio nebuvau skaičiusi prieš porą metų, kai rengėme žurnalo „Aš ir psichologija“ autorių vakarėlį minėtąja tema. G. Orwellas išvardintuosius motyvus pagrindžia argumentais ir nesistengia pakylėti rašymo proceso iki aukštumų, pasiekiamų tik išrinktiesiems. Rašymas – sunkus darbas, kuris atsiperka šimteriopai. Dalijimosi savo kūryba džiaugsmą išskaitau kiekvieno kūrybinio rašymo seminaro dalyvio akyse.

Ežiukas šalia greitkelio

Filosofas Jurgis Dieliautas kartą poetinį mąstymą palygino su mažu gyvūnėliu, keliaujančiu autostrados šalikele. Mūsų svarbios mintys, planai, darbai gena vienas kitą tarsi automobiliai greitkelyje. Kaip minčių autostradoje atrasti vietos ramiam pasaulio stebėjimui? Jis atrodo toks nereikšmingas, kaip ežiukas šalia ūžiančio kelio. Tačiau iš greitkeliu lekiančių minčių gimsta ataskaitos ir dalykiniai laiškai, iš ramiai keliaujančiųjų šalikele – poezija, romanai, esė. Tikriausiai neverta nė klausti, ką rinktumėtės skaityti savo malonumui.

Beje, šis tariamai nereikšmingas pasaulio stebėjimas yra vienintelis būdas suprasti, kaip jis sudarytas. Anot poeto Donaldo Kajoko, tik meninė kalba gali tiksliai atspindėti realybę (beje, kaip sako poetas, realybė – kur kas daugiau nei tikrovė, ji apima ir plika akimi nematomus dalykus), nes ji suteikia pakankamai erdvės skleistis sielai. „Senas tvenkinys / Šoktelėjo varlė / Vandens garsas!“ – rašo japonų poetas Matsuo Basio, ir penkiuose žodžiuose telpa daugiau tiesos nei penkiuose gamtos enciklopedijos skyriuose.

Kaip man žinoti, ką aš mąstau?

Gebėjimas rašyti neatsiejamas nuo mąstymo. Juk norėdamas išreikšti mintį žodžiais ją pirmiausia turi suformuluoti sau. Rusų psichologo A. Lurijos tyrimai rodo, kad neraštingų kultūrų žmonės mažai save pažįsta, nesugeba mąstyti apie abstrakčius dalykus. Na, o žmonės, sugebantys užrašyti savo mintis, moka jas ir išplėtoti, apginti debatuose.

„Kaip man žinoti, ką aš mąstau, kol nepamačiau, ką pasakiau?“ – klausia rašytojas E. M. Forsteris. Filosofas Leonidas Donskis teigia, kad šnekėdamas jis mintyse jau rašo. Negaliu nepastebėti, kokie sklandūs ir išsamūs jo sakiniai.

Lietuvių tautosaka sako: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.“ Neišsakytos minties tiesiog nėra, gali ją ramiai sau laikyti galvoje ir niekas tau dėl jos nepriekaištaus. Ir nepagirs. Kita vertus, išsakyta arba parašyta mintis tampa materiali. Ji įgauna galios, o autorius tampa už ją atsakingas. Štai čia atsiskleidžia G. Orwello minėtasis politinis motyvas: rašytojas kūrinyje atskleidžia savo pasaulėžiūrą, siekdamas padaryti poveikį. Jei šis motyvas nepakankamai stiprus, parašomas abejotinos vertės emocijų nesukeliantis tekstas. Kiekvienas kūrinys turi turėti savo temą, atskleidžiančią unikalų ir nepakartojamą rašytojo požiūrį.

Laimos Vincės knygoje „Rašyti gali kiekvienas“ radau atsakymą į seniai mane kankinusį klausimą: kodėl mokykloje nemokoma rašyti? Turiu omenyje ne gramatines taisykles ar rašinius apie tam tikrus kūrinius iš privalomųjų sąrašo, o mokymą, kaip dėstyti savo mintis, rasti savitą stilių, balsą. L. Vincė teigia, kad sovietiniais metais universiteto dėstytojams buvo uždrausta mokyti studentus rašyti, nes šio proceso metu žmogus išmoksta sklandžiai dėstyti mintis, išgrynina savo pažiūras, tampa sąmoningesnis. Todėl, tuometinės valdžios požiūriu, ir pavojingesnis.

Šiuolaikiškas haiku

„Rašytojai – tik šiek tiek geresni istorijų pasakotojai“, – rašė J. Irvingas. Nors rašymo procesas yra labai naudingas rašytojo asmenybės ugdymui, visas parašytas tekstas skirtas kitam – skaitytojui. Net jeigu rašote dienoraštį, jį skiriate kitam sau – tam, kuris skaitys. Kalba – bendravimo priemonė. Beje, poetas D. Kajokas mano, kad tai, jog parašytą tekstą skaitys kitas, drausmina rašytoją, skatina jį išdėstyti savo mintį taip, kad ji būtų suprantama. Na, o dėdamas dvasines ir proto pastangas žmogus tobulėja.

„Dar miegu“, „Renkuosi daiktus...“, „Liko tik trys dienos“ – informuoja trumpieji pranešimai pokalbių ir socialinių tinklų programose. Tačiau, nors šie tekstai, kaip ir elektroniniai laiškai ar SMS žinutės, yra tiesiogiai skirti bendrauti, prancūzų psichologai teigia, kad trumpuosius pranešimus apie savo būseną (angl. – „status“) pokalbių programose galima laikyti savotišku nauju asmeninio ugdymo metodu.

Visų pirma, tokios žinutės padeda ugdyti kūrybiškumą – pranešimas turi būti koncentruotas, informatyvus ir priversti skaitytoją nusišypsoti. Sutalpinti visa tai į kelis žodžius – jau beveik menas. Be to, tokios žinutės patenkina ir instinktyvų žmogaus norą būti matomam. Jei vaikas nesidrovėdamas sako: „Žiūrėk, kaip aš moku!“, suaugusysis turi ieškoti subtilesnių būdų. Tikriausiai teko matyti ir pranešimų, panašių į šį: „Viskas baigta. Liūdžiu...“ Kai kuriems žmonėms toks pranešimas yra vienintelis būdas pasakyti, kad kažkas nepataisomai sugadinta, kad jiems praverstų parama ir draugų palaikymas.

Gydantys žodžiai

Viena mano draugė, supykusi ant viršininko, parašo jam laišką. Laiško neišsiunčia, tačiau jai palengvėja. Beje, akivaizdų terapinį rašymo poveikį įrodo ir tyrimai. Nors rašymo taikymo pavyzdžių konsultuojant kur kas mažiau nei kitokių meno terapijos rūšių poveikio aprašymų, jų yra. Pavyzdžiui, trumpalaikę terapiją taikanti britų konsultantė Jeannie Wright aprašo sėkmingus atvejus, kai „neišsiųsto laiško“, dienoraščio ar laisvojo rašymo būdai buvo ypač veiksmingi sprendžiant klientų problemas. Viena iš J. Wright klienčių, namuose ir darbe besistengianti būti „gera“ ir patenkinti visų poreikius, prisipažino, kad minčių išdėstymas ant popieriaus tarsi suteikė galimybę prabilti, išsakyti tai, kas skaudu.

„Aš žinojau, kad žodžiai man suteikia galios priimti nemalonius faktus, ir jaučiau, kad jie padeda man sukurti asmeninį pasaulį, kuriame galiu atsiteisti už visas gyvenime patiriamas nesėkmes“, – prisimena G. Orwellas. Mokslininkai teigia, kad rašymas apie traumuojantį įvykį padeda lengviau jį išgyventi, o dienoraščio rašymas leidžia atsikratyti slegiančių emocijų. Rašymo terapija taikoma dirbant su įkalintaisiais ir anoreksijos gydymui, tyrimais įrodyta, jog ji padeda sergantiesiems astma ir artritu.

Donaldas Kajokas, paklaustas, ką jam duoda buvimas poetu, atsakė: „Tai paskatino mano valią gėrėtis.“ Prisimenate ežiuką prie greitkelio? Kažkodėl jaučiu, kad jis lėtai tipendamas savo tikslą pasiekė anksčiau už lenktyninį automobilį.

(pratimas)

ATRASTI SAVYJE TEMĄ

  1. Ant popieriaus lapo išvardykite dešimt savo atliekamų vaidmenų (pavyzdžiui: tėvas, dukra, brolis, pavaldinė ir pan.).
  2. Apie kiekvieną iš šių vaidmenų parašykite po trumpą pastraipą, aprašykite save, atliekantį tą vaidmenį. Rašykite, kaip jūs tada jaučiatės ir su kuo susiduriate.
  3. Kai baigsite rašyti pastraipas, skirkite šiek tiek laiko apmąstymams: kodėl turite tokią nuomonę, kas lemia, kad taip jaučiatės?
  4. Rašant po pastraipą kiekvienam savo vaidmeniui, atsiras raktažodžių. Kai kurie gali būti abstraktūs žodžiai, tokie kaip „pasišventimas“, „suvaržymas“, „sėkmė“, kiti – konkretesni. Visi jie apibrėžia tai, kas jums labai rūpi.
  5. Kiekvienoje pastraipoje pabraukite po raktažodį, sujunkite skirtingose pastraipose esančius pabrauktus žodžius, taip pažymėdami tarp jų esantį ryšį. Pamatysite patys, kokia tų ryšių prasmė.
  6. Išvardinkite dešimt galimų kūrinio temų, kurios išryškėjo jums atliekant šį pratimą.

Pratimas iš L. Vincės knygos „Rašyti gali kiekvienas“. „Baltos lankos“, 2010.



Išsispausdinti

Komentarai: 2
2. | 2015-02-26 18:10

Labai aciu uz si puiku straipsni. Man kaiup tik to dabar ir reikejo,nes siuo metu patiriu sioki toki bloka,nezinau net kaip tiksliai issireiksti,tiesiog nerandu ikvepimo rasyti. Beja,butinai paskaitysiu L.Vinces knyga,aciu uz sia informacija. Aciu dar karta,atleiskit,rasau sveplai :)
1. | 2014-08-24 11:59

Labai išsamus straipsnis, kas man labai patiko ir sužavėjo. Puikiai išsakytos mintys apie žodžių esmę ir prasmę.
Visada galvodavau ir jausdavau, kad žodžiai yra daugiau nei žodžiai.
Man patiko skaityti šias išsakytas mintis!
Pasidalinkite savo mintimis su kitais skaitytojais:

Vardas:
El. paštas: (nebūtina)



Įveskite šias keturias raides:
Apsaugos kodas

[i]pasviręs[/i] [u]pabrauktas[/u] [q]citata[/q] [b]paryškintas[/b]

   
n_4

 
Reklama

Reklama AV paveikslai

Gyvenime nėra kursų pradedantiems: kiekvienas iš karto gauna sunkiausius uždavinius.
- Rainer Maria Rilke
   
 Paieška svetainėje
   
 
 
     
 Paskutiniai skaityti straipsniai
   
   
     
 Populiariausi straipsniai šį mėnesį
   
   
     
  2013 m. liepos mėn. „Aš ir psichologija“ numeryje mėgavausi šiuo straipsniu:
   
 
„Pravėrusi duris patenku į kitą realybę“ - interviu su fotografe Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene
„Klausiate – atsakome“ - Saulius Jovaišas
„Tėvų griežtumas: kas veikia, o kas ne?“ - Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
„Būk čia ir dabar!“ - Sikstas Ridzevičius
„Laiminga dabartis“ - Aldona Steponavičiūtė
„Vaikiško džiaugsmo paslaptys“ - Greta Lietuvninkaitė
„Žaidžiame prasmę“ - Pokalbis su Jurijumi Micharevu
„Kaip tampama suaugusiuoju?“ - Timas Petraitis
„Prisirišti negalima paleisti“ - Asta Buitkutė
„Apie traukos dėsnius“ - Dalia Bagdžiūnaitė
„Kas labiau linkęs į neištikimybę?“ - Milda Pajarskaitė
„Širdis, diriguojanti orkestrui“ - Paulius Sluškonis
„Grožio randai“ - Aistė Griškonytė
Kankliškoji naujiena“ - Interviu su Kristina Kupryte
„Netikėtos dovanos“ - Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
„Lagaminas į Maroką“ - Dainius Kinderis
„Gyvenimo gurmanai“ - Kęstutis Navakas
 
     

pirktuvė.lt - stalo žaidimai, pokerio žetonai, pokerio kortos, galvosūkiai, žurnalai