| | | Rubrikoje „Aš – asmenybė“ |
Marijonas Mikutavičius: „Tik idiotai visą laiką laimingi“2010'01
 Rimtai nerimtas, liūdnai juokingas, kasdieniškai žaismingas ir labai gyvenimiškas. Toks šis pokalbis su Marijonu Mikutavičiumi.
Dainuojate, rašote, vedate laidas... Ką Jums labiausiai patinka dirbti?
Aš niekad iki galo taip ir neradau vietos nė vienam darbe. Niekada nebuvau sau pasakęs, kad štai čia jau yra tai, ką aš noriu visą gyvenimą daryti. Yra, pavyzdžiui, televizijoj visiškai darbui atsidavusių profesionalų, kurie metai iš metų daro tą patį, privačiuose pokalbiuose skundžiasi, kaip juos viskas „užkniso“, nusibodo ir kaip tai beprasmiška... Bet gyvenimas teka, pinigai kapsi, nėr čia ką daug galvoti. Man nuo seno kažkaip gyvenimas pats suteikdavo galimybę keisti savo profilį. Kartais grynai egoistiškai pasirinkdavau tai, kas tuo metu atrodydavo svarbiausia. Tai ne visada reikšdavo, kad bus mokami didesni pinigai. Tiesiog renkiesi sritį, kur jautiesi mažiausiai sau meluojantis. Ne visada tai pavyksta, bet stengiuosi.
| | | Rubrikoje „Aš atrandu save“ |
Gyvenime kaip kine2010'01
 Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas - tai kino filmas. Jau matau, kaip purtote galvą: „Nieko iš to neišeis, tai - tokia nuobodybė...“ Bet juk tą filmą rodo! Kasdien.
Kas šiame filme esate: gal įsitraukęs į įvykius žiūrovas, kuris seansui pasibaigus ieško kito vaizdo, į kurį galėtų pasinerti, gal aktorius, besifilmuojantis pačiose neįtikinamiausiose scenose, statistas, kuris sako, kad dalyvauja, o iš tikrųjų tik mėgaujasi rampos šviesa, ar režisierius, kurį kiekviena smulkmena varo iš proto?
Ateina tokia akimirka, kai žmogus paklausia savęs: ką aš čia veikiu ir kam man to reikia? Na, o tada tenka apsispręsti, kokį vaidmenį filmavimo aikštelėje jis iš tikrųjų norėtų prisiimti. Tuo momentu verta atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų.
Darbas. Perkrautas2010'01
 Lietuvių tautosakoje posakių apie darbą - begalės. Gražių ir prasmingų, šlovinančių darbštuolius ir smerkiančių tinginius. Tik kažkodėl dabar atsiminiau šį: „Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas." Gal kalti tie nelemti sunkūs laikai?
„Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai...“ - šypsosi Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.
| | | Rubrikoje „Aš ir pasaulis“ |
(NE)PIRKTI?2009'12
 Kasmet paskutinis lapkričio šeštadienis Europoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje - paskutinis lapkričio penktadienis) skelbiamas Pasipriešinimo pirkiniams diena („Buy Nothing Day“). Šią dieną žmonės skatinami susimąstyti apie priklausomybę nuo vartojimo ir visą parą nieko nepirkti. Pasipriešinimo pirkiniams dienos idėja 1992 metais kilo amerikiečių menininkui Tedui Deivui (Ted Dave). Gal todėl, kad reklamos lankstukų krūvoje dar neužkastas jo protas negalėjo suprasti minios žmonių, lapkričio mėnesį pradedančios „pirkti“ Kalėdas?
Anot šios šventės šalininkų, prasidedant kalėdinių pirkinių sezonui žmonėms svarbu priminti, kad artimiesiems labiau nei daugybės daiktų reikia šilumos, gerų žodžių ar daugiau dėmesio. Skamba išties gražiai, bet turbūt daugeliui tai ir telieka tik ausiai malonus skambesys. Mums smagu gauti dovanų mielus, reikalingus ar gražius daiktus ir juos dovanoti. Tik įsivaizduokite, jei paklausta, ką gavo dovanų iš vyro Kalėdoms, bendradarbė jums atsakytų: „Ai, žinai... gavau ilgą apkabinimą, du kartus daugiau bučinių ir tris kartus daugiau komplimentų.“ Ką kiekvienas iš jūsų pagalvotumėte, taip ir liks jūsų pačių galvose ar širdyse. Kaip sako psichologas Marius Daugelavičius, tokie jau mes esame - dovanomis dažniausiai norime įtikti, patikti ar būti įvertinti, tiesiog ne prastesni už kitus. Antra vertus, paprastai mes nuvertiname tas dovanas, kurių parduotuvėse nenupirksi.
Kai draugai išeina2010'01
 Yra toks angliškas posakis, kurio prasmę galima nusakyti taip: vieni draugai atsiranda iš reikalo, kiti - nes sutapo laikas ir aplinkybės, o treti išlieka visam gyvenimui. Kiekvienas galvojame, kad turime draugų visam gyvenimui. Ir ne vienam pasitaiko, kad draugas, su kuriuo ketinome kartu pasenti, išeina, užtrenkdamas už savęs duris.
Draugystė - kaip augalas, kurį reikia laistyti. Todėl nenuostabu, kad neretai vienam iš draugų išsikrausčius į kitą miestą ar šalį draugystė nutrūksta - nebesusibėgsi arbatos kas vakarą, neatlėksi vos tik draugą ištiks bėda. Be to, pasikeitus aplinkai, lieka mažiau bendrų įspūdžių, apie kuriuos būtų galima pasišnekėti. Atsiranda daugiau pauzių ir nutylėjimų, temų, kuriomis nesikalbama. Panašios situacijos galimos ne tik vienam iš draugų išsikrausčius. Draugystės nutrūksta ir įvykus kitiems radikaliems gyvenimo pokyčiams, tokiems kaip vedybos, skyrybos, vaikų gimimas, pareigų pasikeitimas. Kaip elgtis, kai draugas nutolsta? Ką daryti, jei rengiesi keisti savo gyvenimą, tačiau nenori prarasti draugų? Kada laikas ištarti „sudie“?
| | | Rubrikoje „Aš konsultuojuosi“ |
Gyvenimo žaidimo treneriai2009'11
 „Koučingas - žmogaus potencialo atskleidimas, siekiant maksimaliai padidinti jo efektyvumą. Jis padeda realizuoti žmogaus unikalumą, greitai įgyvendinti norus.“ Ką jaučiate skaitydami šiuos žodžius? Skeptikai pasakys, kad tokių drąsių pareiškimų negirdėjome ko gero nuo Prancūzijos revoliucijos, šaukiančios: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“, laikų. Aiškinamės, ar tokie pažadai yra akių dūmimas, ar potenciali tiesa.
Vadinamasis koučingas (ugdomasis vadovavimas) kaip sufleruoja pavadinimo kilmės žodis „coach“ (angl. „treneris“) - tai savotiška trenerystė, tik kalbama ne apie kokią sporto šaką, o apie gyvenimo žaidimą. „Priešininkas jūsų pačių galvoje daug pavojingesnis už tą, kuris stovi kitoje teniso aikštelės pusėje“, - sakė Timothy Gallwey 1972 m. išleistoje knygoje „Vidinis teniso žaidimas“. Tai buvo tarsi perversmas žmonių sąmonėje, knyga susilaukė milžiniško populiarumo (išpirkta milijonas egzempliorių), o šie principai iš sporto buvo perkelti į kitas gyvenimo sritis, visų pirma - į verslą. Toks buvo pirmas žingsnis į tai, ką šiandien vadiname koučingu.
| | | Rubrikoje „Aš ne psichologas“ |
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens2009'12
 „Esu realistas“, - pasakė toks bičiulis, kai paporinau apie savo nutikimą Jungtinėse Valstijose. Tąsyk buvau paklydęs autostradų raizgalynėje ir bandžiau autostopu grįžti „namo“. „Koks lėkštas realistais save vadinančiųjų pasaulis“, - pamaniau tada ir pasižadėjau parašyti apie stebuklus. Rašau.
Didžiausia pagunda kalbant apie juos - likti infantilaus Piterio Peno „nesuaugančio vaiko“ mąstymo rėmuose. Tai, kad vaiko pasaulis neuzurpuotas priežasties ir pasekmės saitų, seniai žinoma ir jau tapo beveik banalybe. Su pirmaisiais paauglystės spuogais kirbantis noras viena koja likti vaikystėje iš tikro yra nenuspėjamumo, atvirumo aplinkai ir priežastinio mąstymo pradanginimo ilgesys arba dar neprarasto stebuklo trauka.
| | | Rubrikoje „Kūnas ir siela“ |
Duona2009'12
 Buvo laikai, kai baltų kraštuose žmogus be duonos vargiai galėjo išgyventi. Šiais laikais maisto produktų pasirinkimas - didžiulis, mes tikrai galime išgyventi ir be duonos. Be duonos tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau ir šiandien negalėtume išgyventi be to, ką duona simbolizuoja.
Manoma, kad duona gimė dar ankstyvojo neolito laikais, kai buvo išrastos girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000 metų, Egipte - prieš 3500 metų. Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki dvidešimto amžiaus buvo pagrindinis valgis.
Pagonybės laikais lietuviai taip labai mylėjo duoną, kad turėjo net duonos dievaitį. Jie iš žalvario išdegindavo duonos dievaičio statulėlę. Tai būdavo bandelės formos žalvarinis gabalėlis, kurį žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Pagonybės laikais ir vėliau duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynėlei, vandens dievybėms. Etnografiniai šaltiniai kalba apie buvusią net duonos rūgšties dievybę ir dvasią, deja, jos vardas dar neišaiškintas. Duona buvo aukojama prieš pirmąjį arimą, sėją, pradedant ir baigiant kirsti rugius, nuimant derlių ir baigus kūlę. O dievams aukojama tik tai, kas tikrai vertinga.
Kinematografo garsas2009'11
 Kinas yra tokia meno forma, kurioje nuolat pulsuojančiais ir netolygiais santykiais dalyvauja grynieji ir nepriklausomieji menai: muzika, šokis, dailė, literatūra ar fotografija. Kino filmas panašus į įvairių sričių menininkų kovos lauką, kurio sėkmė priklauso nuo jų indėlio į bendrą rezultatą - filmą. Kaip šiame sudėtingame mūšyje sekasi kovoti vienam iš svarbiausių kino elementų - muzikai?
J. Cage'ui sukūrus garsiuosius tylos kūrinius, nebegalima kalbėti apie tylą kaip tuščią ir stokojančią tam tikrų fizikinių savybių erdvę. Juo labiau kad žymiajam avangardinės muzikos kompozitoriui atlikus sudėtingesnius tyrimus tapo aišku, jog tyla neegzistuoja. Vien dėl to, kad žmogus yra gyvas ir galima girdėti jo širdies plakimą. Kita vertus, tyla tiesiog spengia ir vėl praneša, kad ši bei daugelis kitų pasaulio suvokimo kategorijų yra išgalvotos žmogaus, o, iš tiesų, tylos tiesiog nėra. Įvairių dažnių garso bangos užpildo visą žmogų supančią erdvę. Tad, jeigu kino filme nėra garso takelio, tai nereiškia, kad tai visiškai begarsis meno kūrinys. Ar pamenate tą daugelį žmonių hipnotizuojantį švelniai ir kaip greitai einantis laikrodis tiksintį kino projektoriaus aparato garsą? Nutrūkstančios juostos pliaukštelėjimą? Šurmulį salėje, kai vienas kosti, kitas vynioja saldainį, o dar kažkas šnabždasi ar žiovauja? Ne prieš garso atėjimą į kiną kovojo daugelis žymių kino menininkų, įskaitant ir Čarlį Čapliną (vėliau sėkmingai kūrusį ir garsinius kino filmus), o prieš naikinimą tos atmosferos, kurią sukuria kino filmui nepriklausantys ir šalutiniai garsai.
Mokyklų epidemija – patyčios2010'01
 Patyčios plinta kaip virusas. Tie, kurie šiandien mano draugai, rytoj gali tapti priešais.
Jonas: Aš sėdžiu pirmame suole. Kai kas nors kikena ar šnibždasi už nugaros, visada susinervinu. Galvoju, kad juokiasi iš manęs. Kai kas nors ką pasako, tai atrodo, kad trenktų. Būna, net supykina arba pradeda labai skaudėti galvą. Dažnai einu seselės paprašyti, kad išleistų namo. Tada kiti sako, jog esu „slabakas“, nes dažnai sergu.
Nesu tikra, ar mokykloje jums yra tekę jausti patyčias. Visgi, esu įsitikinusi, kad vienaip ar kitaip su tuo susidūrėte: vieni tapo aukomis, antri - patyčių lyderiais, treti - stebėtojais. Kartais, žiūrint į vaikus, atrodo, kad mokyklose vyksta kova dėl būvio: arba ją laimi, nes esi stipresnis, arba pralaimi ir prisijungi prie nuskriaustųjų, atstumtųjų.
| | | Rubrikoje „Psichologai juokauja“ |
Aktyviai agresyvaus elgesio pamokos2009'07
 Tik trumparegiam ir neišprususiam žmogui gali pasirodyti, kad agresyvus elgesys yra smerkiamas mūsų visuomenės kasdienybėje. Pripažinkite, juk visi jaučiame troškimą aplenkti kaimyną Petraitį: būti geresni už jį, uždirbti daugiau, turėti gražesnį butą (ar namą) ir užauginti geresnius vaikus. Tad šis trumpas kursas - kaip tik tau, drovus ir susivaržęs lietuvi! Jį išklausęs ir įvykdęs, atrasi vidinius išteklius tikslams įgyvendinti, būsi galingas ir stiprus kaip niekad.
Kurso tikslas - išmokti atpalaiduoti instinktyvią agresijos (remiamasi S. Freudo mintimi apie eros ir tanatos instinktus) energiją, nepakęsti frustracijos, išlaisvinti gyvulišką impulsyvumą.
| | | Rubrikoje „Psichologo dienoraštis“ |
Stebuklai2009'12
Artėja Kalėdos - stebuklų metas. Tad šį kartą nusprendėme pakalbinti vienas kitą apie stebuklus. O kas Jums yra stebuklas?
|
daugiau...
