Hello, I'm Italian boy and i stayed 3 years with a girl from Lithuania. 2 years in Lithuania and i became very depress so much that lost control myself. 3 times give 1 slap to my girl and she after last time decide to left me. For me all life finish :( i cant recover nothing. I would like but I continue to no control myself. I cure my self but i need time and she no give it :(.How I can stop my aggression?

Hi Max.

Your situation is too much complicated and not clear and needs to be solved not via internet. You better look for a consultation with psychologist. If to speak in general there are many ways to deal with agression- to talk, to write about it, to go for sports but it can't help in this situation. You want to be with your girlfriend but she can't stay with you because you are unpredictible to her. You were given a chance by her as I understand, right? I think that you must give a chanse for her now to believe in you again. The only way is to give her time. Be patient, wait, don't push her with "please, believe me or be with me". I can't comment more because I don't even know why you've slaped her. Anyway you can see that this behavior can't help you to stay with her.

Labas vakaras, esu išvykus iš Lietuvos. Mane slegia liūdesys, namų ilgesys, depresija. Ką daryti, kaip sau padėti?

Miela Odeta, pateikėte labai mažai informacijos apie savo situaciją. Nežinau kuriam laikui esate išvykusi, kiek laiko esate išvykusi, ar planuojate grįžti į Lietuvą, kokiu tikslu ten išvykote. Kaip ten bebūtų, namų ilgesys, išvažiavus į kitą šalį, yra natūralus dalykas – tai rodo, jog branginate tėvynę ir tai, ką ten palikote. Jūs dabar turite galimybę pasitikrinti savo vertybes ( kas Jums iš tiesų gyvenime svarbu), įvertinti tuos gerus dalykus, kurių galbūt, būdama Lietuvoje, tinkamai nevertinote, pvz. santykius su artimaisiais, draugais, namų jaukumą, gamtos savitumą ir apskritai savijautą savo šalyje.

Tačiau, jei jau atsidūrėte svetimoje šalyje, tai turėtumėt susitaikyti su faktu, jog Jūsų gyvenime (bent jau kurį) laiką neišvengiamai bus namų ilgesio. Tik nereikia leisti, kad jis persmelktų visą Jūsų buvimą svečioje šalyje, nereikia pasiduoti depresiškoms, liūdnoms mintims – tai nepriartins Jūsų prie Lietuvos, tačiau trukdys Jums gyventi savo gyvenimą ten, kur šiuo metu esate. Pasistenkite daugiau dėmesio skirti tai veiklai, kuria užsiimate šiuo metu; siekite tikslų, dėl kurių atvažiavote į šalį; domėkitės naujais dalykais, kuriuos galite atrasti šioje šalyje (tobulinkite šalies kalbos žinias, lankykite parodas, pažinkite šalį, jos kultūrą, gamtą, žmones ir pan., stenkitės užmegzti naujus santykius). Jei yra galimybė, galite susisiekti su kitais lietuviais šioje šalyje, tuomet turėsite galimybę pasidalinti savo jausmais, suburti lietuvišką, kad ir pačią mažiausią bendruomenę, kuri suteiks saugumo ir savitarpio pagalbą. Švęskite kartu lietuviškas šventes, gaminkite lietuvišką maistą, palaikykite vieni kitus. Galbūt tokia bendruomenė jau yra šalyje (mieste), kurioje gyvenate (pvz. jos yra Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje ir kt.) – galite pasidomėti, ir, jei norite, susisiekti su ja.

Savo ilgesį galite išsakyti (turbūt ir išsakote) laiškuose artimiesiems, bendraudami su jais kitais būdais (telefonu, internetu). Tačiau negyvenkite vien juo: skirkite jam vietą savo širdyje, tačiau neatiduokite visos širdies. Palikite vietos naujiems iššūkiams ir galimybėms, naujai patirčiai, naujiems santykiams. Gyvenimas kitoje šalyje suteikia galimybę peržvelgti savo gyvenimą iš naujo, padaryti naujus sprendimus ir pačiam naujai atsiskleisti. Linkiu Jums, Odeta, tinkamai pasinaudoti šiomis galimybėmis, tuomet namų ilgesys netemdys Jūsų gyvenimo, o bus šviesus ir viltingas.

Laba diena. Prašau patarkite, kaip galima planuoti savo laiką? Aš visiškai nesugebu suplanuoti savo laiko ir viską padaryti taip, kaip reikia. Beveik viską darau paskutinę minutę ir tai labai erzina. Kai turiu laiko, užsiimu kažkokia beprasme veikla,atidedu svarbius dalykus paskutiniai minutei. Dėl tokio savo neorganizuotumo labai išgyvenu, verkiu, kaltinu save, nes perkraunu savo organizmą darydama viską vienu metu ir paskutinę minutę.

Ir dar turiu tokį klausimą: kaip galima būtų kontroliuoti savo jautrumą? Esu labai jautri, beveik viską giliai priimu į širdį. Ir nesvarbu, ar gerai apie mane atsiliepia, ar blogai, galiu tiesiog apsiverkti. Iš tikrųjų tai nėra labai malonu ir trukdo. Norėčiau išmokti kontroliuoti savo tokias emocijas, bet nežinau kaip.

Iš anksto dėkoju už atsakymą.

Miela Agnija, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog uždavėte du skirtingus tarpusavy nesusijusius klausimus apie laiko planavimą ir superjautrumą, tačiau iš esmės, manau, tai du tos pačios problemos aspektai. O problema – tai stoka gebėjimo sąmoningai valdyti tam tikrus savo gyvenimo reiškinius – šiuo atveju laiką ir emocijas. Yra tokių gyvenimo reiškinių, kuriuos suvaldyti mes menkai turime galios (nebent reakcijas į tuos reiškinius), kaip pvz. atsitiktinumai, įvairios netikėtai užgriuvusios nelaimės ar sėkmė, kitų žmonių elgesys ir sprendimai, oro prognozės, ekonomikos krizės ir pan. Tačiau savo laiką, emocijas, jausmus, mintis, vertybes, tam tikrus instinktus, savo elgesį su kitais žmonėmis bei reakcijas į kitų žmonių elgesį mes turime galimybę kontroliuoti. Priešingu atveju visa tai valdys mus pačius, tarsi kokias marionetes, mėtys vėtys kur panorėję: įsisiūbavusios emocijos neš kur link visai netrokštame, mintys skrajos padebesiais ar temsis mus į juodą kančios liūną, jausmai be ribų žeis mūsų sielą ar maitins mus iliuzijomis, nekontroliuojama veikla suvalgys mūsų laiką ir t.t. Mes esame tie, kurie galime tarti: „pakaks“, „baigta“, „reikia veikti“, „reikia pradėti“, „nuspręsta“ ir pan.

Pirmas žingsnis į savikontrolę - tai minčių, jausmų, emocijų, elgesio ir t.t. įsisąmoninimas, t.y. suvokimas, ką aš iš tiesų šiuo metu jaučiu, mąstau, kaip elgiuosi. Pavyzdžiui, Jūsų atveju: pagaukite save, kaip Jūs įvardinate, „kažkokioje beprasmėje veikloje“ ir aiškiai sau įvardinkite: „aš dabar veikiu tai ir tai (svajoju, skaitau romaną, plepu telefonu ir pan.), nors iš tikrųjų turėčiau veikti tai ir tai ( rašyti referatą, skaityti reikalingą knygą, sumokėti mokesčius ir pan.).“ Siekiant kontroliuoti savo jautrumą, taikomas tas pats principas: jei dėl ko nors susijaudinote, stabtelėkite akimirkai ir įvardinkite savo jausmus ir emocijas, pvz.: „ aš susigraudinusi dėl rodomo man dėmesio“, „man skauda širdį dėl išgirstų piktų žodžių“, „ aš liūdžiu dėl nesėkmės“, „ aš džiaugiuosi, kad turiu tokią (-į) gerą draugę (-ą)“ ir pan.

Toks įvardinimas sau padeda aiškiau suvokti esamą situaciją: Jūs tarsi suprantate „kokiame vežime sėdite ir kur link važiuojate“. Tuomet galite žengti antrą žingsnį - Jūs turite galimybę, vaizdžiai tariant, paimti vadeles į savo rankas ir nuspręsti ką toliau daryti: gal sustoti, gal pasukti, gal pristabdyti, o gal paspartinti. Pavyzdžiui, jei suvokėte, kad veikiate ne tą, ką šiuo metu reikėtų, galite nutraukti netinkamą veiklą ir užsiimti tinkama veikla. Jei jaučiate, kad Jus ima vis didesnis graudulys, jaudulys, nerimas ar sentimentalūs jausmai, Jūs vėlgi galite sau sąmoningai pasakyti „ užteks, Agnija“ ir užsiimti veikla, kuri nukreips Jūsų mintis ir emocijas kita linkme. Žinoma, nereikia tikėtis, kad šio sąmoningumo meno ar mokslo išmoksite per porą pratybų – deja, sąmoningumo ugdymas reikalauja nuolatinių pastangų ir darbo visą gyvenimą. Tačiau nereikia išsigąsti – palaipsniui vis lengviau tampa pagauti save ir įstatyti į norimas vėžes. Tuomet jau galima reikalui ar norui esant, leisti paskraidyti savo mintis, pašėlti jausmams, graudintis iki soties ir pan., nes tvirtai jausitės, žinodama, kad galite, laikui atėjus, svariai tarti „ užtenka“.

Siūlyčiau šią praktiką pradėti nuo savo išgyvenimų dėl nesugebėjimo planuoti laiko , cituoju: „išgyvenu, verkiu, kaltinu save“ (pirmas žingsnis žengtas – Jūs įvardinote ką jaučiate), belieka žengti antrąjį – tarti sau „ užteks taip jaustis“ ir vietoj savęs graužaties užsiimti tinkama veikla – laiko planavimu ir to plano vykdymu. Tuo pačiu metu veiksite abiems frontais – ir savo jautrumą mokysitės kontroliuoti, ir laiką planuoti. O pabaigai, Agnija, noriu priminti, kad laiko planavimo problemą galima išspręsti tik vienu būdu – jį s u p l a n u o t i. Jums siūlyčiau jį planuoti kuo konkrečiau – kokius konkrečius darbus kuriuo dienos metu (galite numatyti konkrečias valandas) turite atlikti: kada keliatės, kada valgote, kada mokotės, dirbate, kada su draugais susitinkate ir t.t. Galite sudaryti savaitės, mėnesio ar net metų planus, numatydama, ką norėtumėt, turėtumėt per šiuos laikotarpius nuveikti. Laiko planavimo tema galima rasti įvairios literatūros, kuri pasiūlys įvairius variantus. Tačiau galite susikurti ir savo modelį. Svarbiausia, kad tai neliktų tik teorinis planas: tam, kad jis atliktų savo funkciją – padėtų Jums tinkamai išnaudoti savo laiką - jis turi būti vykdomas, jo turi būti laikomasi. Pradžiai, net siūloma užsistatyti žadintuvą numatytomis valandomis, kad primintų apie suplanuotą veiklą. Taip ugdoma valia, formuojamas charakteris ir kuriama asmenybė – pamažu, nuosekliai, neišsigąstant nesėkmių ir džiaugiantis pažanga. To Jums ir linkiu, miela Agnija, - žengti!

Laba diena. Prieš daug metų man buvo diagnozuota liga F25.1. Bandau po truputį kapstytis. Ištisai vartoju vaistus (apie 10 metų), bet gydytojai nieko gero nežada. Neseniai pasiūlė man trečią kartą imti akademines atostogas. Pirmąsias ėmiau dvyliktoje klasėje, antrąsias - universitete. Man labai sunku mokytis, bet stengiuosi. Sportuoju, nors ir sąnarius siaubingai skauda, kenčiu dantis sukandus. Sąnariai baigia sudilti, nes, norėdama nuvyti blogas mintis, daug sportuoju. Bet dvasinis skausmas baisesnis negu fizinis. Dar kentėjau iki dabar. Bet šiuo metu nežinau ką daryti, kiekvienam žingsnyje persekioja blogos mintys apie išėjimą iš gyvenimo, dar laikausi, bet nežinau, ar ilgai pavyks. Ypač pablogėja, kai daug darbo, daug streso, įtampos. Bijau kalbėti su žmonėmis, kad tik neprasitarčiau nieko, nes apie mano ligą žino tik keli artimiausi žmonės. Kartais atrodo, kad sprogsiu. Nežinau ką daryti, bijau įskaudint savo šeimą padarydama kvailystę. Ačiū iš anksto.

Labas, Domicele,

Dirbama psichiatrijos skyriuje sutinku žmones, sergančius Tavo liga, ir iš jų pasakojimų, iš jų piešinių, bent kiek galiu suprasti, kokias kančias tenka išgyventi... Viena yra pačios ligos sukelti sunkumai - susikaupiant, dirbant, mąstant apie save ir apie pasaulį, kita - įtampa ir siekimas, kad kiekviename žingsnyje kitiems žmonėms nepasirodytum „kitokia“, serganti...

Pirmiausia pamąstykime, kaip galima būtų sumažinti antrąjį įtampos šaltinį. Gerai, kad yra bent keletas žmonių, kurie žino apie Tavo ligą. Ar gali su jais pasikalbėti apie savo išgyvenimus? Jei tokių pokalbių nepakanka, šiai įtampai mažinti tiktų susirasti psichologą. Kalbantis su kitu žmogumi (šiuo atveju psichologu), kančios dydis bent šiek tiek mažėja, o konsultacijose lankantis reguliariai - galima tikėtis sustiprėjimo visiems sunkumams pakelti.

Taip pat tinkama vieta gali būti sergančių psichikos ligomis žmonių draugija. Tokios draugijos yra susibūrusios didžiuosiuose miestuose - informacijos galima ieškoti internete. Panašius išgyvenimus patiriantys žmonės gali padėti vienas kitam bent jau tuo, kad jie žino, kas tai yra sirgti psichikos liga. Taip pat tokiame rate žmonių galima pamatyti, kad ir sergantys yra ŽMONĖS, kad jie taip pat turi SAVO GYVENIMĄ.

Pirmoji įtampos priežastis, žinoma, yra susijusi su liga. Gal šiuo metu patiri ligos paūmėjimą? Būtinai tokiu atveju konsultuokis su savo gydytoju psichiatru. Patartina vengti didelių krūvių. Ar mokslo pasiekimai ir akademines atostogos yra svarbiau už Tavo savijautą? Manau, kad sveikata turėtų būti svarbesnė. Pasirūpink savimi - palaikyk ryšį su gydytoju, susirask pastovų žmogų, su kuriuo galėtum dalintis savo rūpesčiais (tarkim, psichologą), suplanuok atostogų laiką (juk net ir neturint daug pinigu galima pailsėti pievutėje, išsimaudyti ar pauogauti miške).

Parašyk, jei dar norėtum kuo pasidalinti ar ko paklausti. Stiprybės Tau, Domicele.

Labas. Kaip ir visi kurie čia rašo, aš ne išimtis, norėčiau sužinoti - gal artimiausiu metu vyks seminarai? Norėčiau ateiti. Ačiū.

Sveika, Jadvyga,

Siūlome Jums prisijungti prie žurnalo „Aš ir psichologija“ facebooko puslapio (tapti fanu) http://www.asirpsichologija.lt/facebook. Per facebook'ą Jūs greičiausiai gausite informaciją apie mūsų organizuojamus renginius. Informacija taip pat talpinama šioje internetinėje svetainėje.

Laba diena. Mūsų šeimoje yra 2 vaikučiai - berniukui 7 m., o mergaitei 3 m. Problema yra ta, kad sūnus „kakoja į kelnaites“... Paaiškinimo jis neturi, sako pirstelėjau... Iir taip atsitinka kiekvieną dieną, ar jis būna lauke, ar namie! Mes su vyru nežinome ką daryti ir kaip elgtis. Bandėme kalbėtis, barėme, pykomės ir gražiai prašėme, bet vis tiek tas pats. Pas gydytoją dar nebuvome. Taip tęsiasi jau pusę metų!!! Prašau pakonsultuoti, patarti kaip elgtis. Ačiū.

Vaikų polinkis užlaikyti tuštinimąsi, tuštinimasis į kelnes ar jų tepimas, besitęsiantis ilgiau kaip mėnesį vadinamas enkopreze. Šią problemą turi apie 2% 7-9m. vaikų, o jos priežastys gali būti somatinės, dažniausiai vidurių užkietėjimas arba psichologinės -pokyčiai vaiko gyvenime, aplinkoje pvz., tėvų skyrybos, dažni konfliktai šeimoje, apsunkinta adaptacija mokykloje, griežtas vaiko auklėjimas, reikalaujant ypatingos tvarkos ar švaros ir t.t.

Kadangi problema užsitęsė, o patiems jos išspręsti nepavyksta, reikalinga specialisto konsultacija. Gydytojas gastroenterologas padėtų nustatyti ar nėra susikaupę išmatų vaiko žarnyne, patartų dėl dietos, o vaikų psichologas-psichoterapeutas padėtų išsiaiškinti psichologines priežastis ir numatyti psichologinės pagalbos vaikui būdus. Bendra rekomendacija būtų vengti barimo ir vaiko gėdinimo, nes tai problemą tik padidins, net jei priežastys būtų tik somatinės. Sunku ramiai reaguoti į tokią nemalonią situaciją, kartais pradeda atrodyti, kad vaikas „tyčia taip elgiasi“, tačiau vaikai sąmoningai taip nesielgia. Už tokio elgesio paprastai slypi vaiko poreikiai, kuriuos reikėtų pabandyti suprasti ir patenkinti. Neretai, tėvams „praradus viltį“ ką nors pakeisti ir atsitraukus nuo aktyvaus problemos sprendimo, situacija labai pagerėja. Padeda ir pasidžiaugimas vaiko sėkmingomis pastangomis spręsti problemą, skatinimas pačiam susitvarkyti ištikus bėdai.

Ieškau informacijos apie ribinę asmenybę (Borderline Personality Disorder), impulsyvumą, kontroliavimą (Impulse Control Disorder), narcisizmą. Įtariu, kad mano tėvas kenčia nuo šių sutrikimų. Ieškau patarimo, kaip pradėti pokalbį su tėvu. Turiu brolį (28 m.), kuris kažkuo yra panašus į tėvą, tik ne iki tokio lygio. Daugiau artimųjų neturiu. Ačiū.

Labas, Rita,

Šie asmenybiniai sutrikimai yra charakterio pakitimai, kurie vargina ir patį žmogų, ir jo artimuosius. Jų priežastis - dažniausiai auklėjimo, nepakankamai tinkamo santykio su mama ir (arba) tėčiu patyrimo vaikystėje pasekmė. Dažnai būna taip, kad šiuos sutrikimus arba panašius charakterio bruožus vaikai "paveldi" karta iš kartos - nes tėvai elgiasi su savo vaikais panašiai, kaip su jais buvo elgiamasi.

Ribinio tipo asmenybė (kai kurie šaltiniai ją sutapatina su impulsyvia asmenybe) labiausiai kenčia nuo negebėjimo pajausti ryšio su savimi (su tuo, ką jaučia, ko nori,) ir su kitais - kas sukelia tuštumos ir beprasmybės išgyvenimus, pyktį, impulsyvias reakcijas. Kitiems žmonėms, ypač artimiesiems, yra sunku palaikyti artimus santykius su jais, nes šio tipo žmonės labai bijo būti palikti ir labai jautriai reaguoja į palikimo situacijas arba tokias situacijas, kurias jie gali suprasti kaip palikimą. Taip pat šio tipo asmenybės dažnai nemoka laikytis socialiai priimtinų ribų, - taigi gali pasinaudoti kitu žmogumi arba pats sau pakenkti.

Narcisizmas – tai neišpildytas prigimtinis noras būti ypatingu, vieninteliu (dažnai taip pat besitęsiantis nuo ankstyvos vaikystes) ir su tuo susijusios nuolatinės pastangos įrodyti savo vertę. Būna dažni svyravimai tarp savęs grandioziškumo išgyvenimo (didybės) ir savęs nuvertinimo, depresiškumo. Ir narcisizmas, ir ribinio tipo bruožai gali būti greta, viename žmoguje. Šalia narcisistiško žmogaus kiti dažnai gali jausti konkurencinius jausmus, įtampą.

Visų asmenybinių sutrikimų gydymas – ilgalaike psichoterapija, ypač sunkiais atvejais – medikamentinis gydymas (kuris gali sušvelninti simptomus). Ne visi žmonės psichoterapinį gydymą tęsia tiek, kiek reikėtų. Ribinio tipo asmenybės psichoterapiją nutraukia ypač dažnai.

Rita, jei Tau nepavyktu paskatinti tėčio ar brolio kreiptis pagalbos į specialistus, žinok, kad Tu ėmeisi sunkios užduoties. Pats tėtis ir pats brolis renkasi savo kelią, kaip keliauti per gyvenimą. Tu renkiesi savo. Suprantu, kad ir Tu, kuri augai su savo tėčiu ir broliu, gali turėti jautrių vietų savyje. Kad susigyventum su šiomis vietomis, pagalbos kreiptis gali ir Tu pati.

Tikiuosi atsakiau, stengiausi trumpai. Sėkmės, Rita.

Laba diena. Turiu draugą, su kuriuo esame pažįstami kelis mėnesius tik internetu. Susitikti kol kas nėra galimybių, nes jis gyvena kitoje šalyje, nors yra mūsų tautietis. Žada atvažiuoti pasimatyti.Esa me neabejingi vienas kitam, bet jis be jokio pagrindo bijo mane prarasti. Atėjus vasarai, kad laikas neprailgtų, pradėjau keliauti. Apie tai jam rašydavau, nes neturiu tikslo kažką nuslėpti. Tačiau vieną kartą jis man pareiškė, kad gal aš važinėju į pasimatymus, o kelionės yra tik priedanga. Pasijutau nekaip, nors žinau, kad nieko neslepiu ir nemeluoju. Kai paklausiau, kodėl jis manimi nepasitiki, pasakė, kad dėl profilaktikos mane paerzino ir tai buvo gal ir nevykęs jumoras. Man tas jumoras ne prie širdies, bet apie tai jam nerašiau. Ar negalėtų tai būti pavydo apraiškos? Dėkoju už atsakymą.

Sveika, Arminta. Perskaičius Jūsų laiškelį su pateiktu klausimu, pirmiausia man į akis krito tai, jog jis pilnas neapibrėžtų dalykų – esate pažįstama su savo draugu tik kelis mėnesius (tai, mano manymu, neilgas laikas); pažįstami esate neakivaizdžiai – internetu; atvažiuoti pasimatyti draugas žada, bet kol kas nėra galimybių; jis kažkodėl, Jūsų manymu, be jokio pagrindo bijo Jus prarasti, nors esate neabejingi vienas kitam abipusiai; draugo išreikštas nepasitikėjimas Jumis, kuris Jus neramina, vėlgi neaišku kas – profilaktiškas paerzinimas, nevykęs jumoras, ar, kaip Jūs įtariate, pavydo apraiškos. Tiesa sakant, gana neapibrėžta gyvenimiška situacija, todėl ir konkretaus atsakymo į užduotą klausimą tikrai negalėčiau duoti. Atsakymas galėtų būti; „taip, tai galėtų būti užslėpto pavydo apraiškos“; lygiai taip pat kaip ir: „ ne, tai galėtų ir nebūti pavydo apraiškos, o būti iš tiesų tik nevykęs jumoras ar draugiškas paerzinimas“. Aš galiu tik spėlioti. O Jums spėlioti teks tol kol savo draugo nepažinsite realiai: kol neišvysite jo akių žvilgsnio, kol nepatirsite tikro bendravimo su juo, kol nepamatysite jo kasdienybėje ir pan. Virtualus bendravimas, kaip ir įsimylėjimas, santykių ekraną padaro daugiau-mažiau rožinį, palikdamas nemažai baltų neužpildytų dėmių, kurias realus gyvenimas labai greitai nuspalvina, ir nebūtinai rožine spalva. Bet nenoriu pasirodyti visiška skeptikė virtualaus bendravimo atžvilgiu (tuolab, kad ir pati su Jumis dabar bendrauju virtualiai ir tikiu tokio bendravimo prasmingumu), todėl, jei kol kas neturite galimybės akivaizdžiai bendrauti vienas su kitu, pasinaudokite virtualaus bendravimo privalumu, t.y. galimybe atviriau reikšti savo mintis, jausmus ir išgyvenimus. Bendravimas internetu daugiausia vyksta raštu ( žinoma, dabar galima ir tiesiogiai bendrauti, matant vienas kitą), tačiau vis tik daug laiškų parašoma. O ne retam žmogui savo mintis ir jausmus išreikšti raštu yra žymiai lengviau ir drąsiau nei žodžiu; be to, prieš išsiųsdamas laišką, gali kai ką pataisyti ar išbraukti, aštresnį parašytą žodį sušvelninti, dėl romantiško sakinio galvą ilgiau pasukti ir pan., kai tuo tarpu, tiesiogiai bendraujant, tokios galimybės žymiai menkesnės: „išlėkė žodis žvirbliu – nepasivysi, ir lauk sau jaučiu sugrįžtant“. Todėl ir siūlau pasinaudoti šiuo internetinio bendravimo privalumu – pažinti vienas kito pasaulį per žodį, o kuomet susitiksite, turėsite galimybę pažinti vienas kitą ir kitais būdais. Taigi, miela Arminta, rašote, jog Jums toks Jūsų draugo jumoras, kuriuo jis aiškina išsakytą komentarą dėl Jūsų kelionių, ne prie širdies, bet Jūsų draugas to dar nežino, nes jam to neparašėte. Tam, kad kitą kartą jis Jūsų širdies neužgautų, jis turi sužinoti kai ką naujo apie Jūsų širdį, todėl siūlyčiau parašyti jam apie savo patiriamus jausmus šioje situacijoje. Tokiu būdu šiek tiek geriau pažinsite vienas kitą, šiek tiek mažiau reikės spėlioti ir nerimauti. Sėkmės vienas kito pažinimo kelionėje!

Skaičiau apie hipnozę ir kilo štai koks klausimas. Jei žmogui, sergančiam DŽS (dirgliosios žarnos sindromu) nepadėjo psihoterapija, ar galėtų padėti hipnozė. Nes yra požymių, kad šis sindromas paūmėja būtent tylos metu, kai pacientas būna, pvz., seminare, susirinkime. Būtent tas faktas - tylos ir šio sindromo ryšio ir kelia įvairių minčių bei spėliojimų, kad kažkur labai „įstrigta“.

Laba diena.

Noriu atkreipti dėmesį, kad hipnotinė įtaiga nėra atskira psichoterapijos kryptis, o vienas iš daugelio metodų. Specialistas, atsižvelgdamas į kliento asmenybinius ypatumus bei jo pageidavimus sprendžia, koks pagalbos būdas gali būti veiksmingiausias. Manoma, kad bet kuriais kitais psichoterapiniais metodais galima gauti tokį pat rezultatą kaip ir hipnotine įtaiga.

Laba diena. Noriu paklausti, ar galima gimdyti nuo 16 m. Nuo kiek metų galima?

Labas, Viktorija

Fiziologiškai, lytiškai subrendusi mergina gali pastoti, tad teoriškai gali ir pagimdyti kūdikį. Tačiau labai dažnai paauglių dubens kaulai būna ne iki galo susiformavę, dėl ko sunku iki galo išnešioti kūdikį. Iš kitos pusės, paauglės psichologiškai dar nėra pasiruošusios nėštumui. Sunku pasirūpinti kūdikiu labai jaunutei merginai, kuri dar tik mokosi pasirūpinti savimi, suvokti savo poreikius, valdyti esamus pasikeitimus gyvenime, prisitaikyti. Anksti gimdančios merginos gyvenime labai dažnai lieka vienišos, nesukuria šiltų santykių su savo vaiku. Todėl rekomenduojama vaikelio susilaukti ne anksčiau dvidešimties metų.