Mažas pasaulis (II)2009'09
Dreamstime nuotrauka.
 Tėvynės, galima ir ne taip skambiai - gimtųjų ištrepentų vietų - ilgesys, pasalūniškai įsimetęs kažkur tarp šonkaulių, dažnam išvykusiajam kartkartėmis netikėtai dryksteli. Tarsi nulaužtu nagu šiurkščiai per jautrią vietą brūkšteli. Kad ir kaip sočiai, stilingai ar dar kaip visaip šviesiai, prašmatniai tasai gyventų.
Vos įvažiavę į Kauną nespėjome ilgiausia Lietuvos gatve (sakoma, Savanorių prospektas prasideda laikinojoje sostinėje, o baigiasi dabartinėje arba atvirkščiai - čia toks senas juokelis) nė trijų minučių pavažiuoti, o dukra Indrė, jau kelerius metus gyvenanti JAV, lūžtančiu balsu, primenančiu paaugliškas mutacijas, kylančia intonacija veik išrėkia: „Tu mane apgavai! Sakei, kad Kaunas tapo daug gražesnis per tuos kelerius metus! Šiuolaikiškas - tai tos dvi automobilių parduotuvės!? Kitkas tik dar labiau aptriušę...“ Lyg ir išsikvėpė ar susivaldė, o akimi, esančia virš ausies, vairuodama mačiau numirksimas ir atgal į sūriuosius kanalus varomas palaidūnes ašaras. Ką čia besakysi, bandysi aiškinti ar aiškintis...
Prisiminiau linksmą mudviejų buvimą šurmulingame „Planet Hollywood“, restorane Manhatane, kur užsukome atsipūsti. Gurkšnojome po lengvą kokteilį, prazvimbiančių padavėjų vis paklausiamos, ar ko nestinga, o kai išėjome tęsti ekskursijos pėsčiomis po Niujorką, Indrė iškart perspėjo, kad antrojo poilsio neužsimanyčiau kur nors provincialiai, t. y. tyliai ir jaukiai, išgerti kavos, nes paieškoms tektų skirti nemažai pastangų. „Visiems amerikiečiams nuolat giriuosi, kad Europoje, o ir jų nežinomoje Lietuvoje, kavinukės tokios, na, kokių jie nė nesapnavo, nė įsivaizduoti negali... Ne tokios „daržinės“ kaip čia..." O aš tada vienoje iš „daržinių“, kurioje dirba, rodos, seni tavo bičiuliai, seniausiai tavęs - būtent tavęs, ne tavo arbatpinigių - išsiilgę, fiksavau kitką: subtiliais aromatais dvelkiančiame didžiuliame restorano tualete stovi patarnaujanti mergina ir kiekvienai po vandens srove pakišusiajai rankas paduoda po rankšluostuką ir dovanoja šypseną. Atvykėlis ir vietinis regi kitus dalykus. Gal todėl nuolat baldomės ten ir atgal be jokios rimtesnės priežasties?
Būnant anapus, gimtinė regima per gražinantį žiūrono vamzdį, iš arti ji kitokia - šiek tiek pavargusi, nes be makiažo, vadinamo iš paukščio skrydžio. „Jei pamatytų tas, kam pasakojau apie ją, pamanytų, kad esu baisi melagė arba man ne visi namie“, - po dienos ar dviejų, praėjus patirtam šokui, saviironijos griebiasi dabar jau gimtinės viešnia. Saviironija geras ir veiksmingas vaistas. Patikrintas, jei įpranti vartoti pastoviai. Bet pamiršti - ir vėl netikėtumas: „Kodėl visi žmonės čia taip spokso vieni į kitus? Ir neatrodo, kad draugiškai...“ Ne spokso, tiesiog žiūri, atrodo man. Gal bičiulių dairosi, juk veik visi vienas kitą pažįstame savo mažame miestely prie santakos. Ir iškart pasidžiaugiu, kad mums, ačiū Dievui, dar negalioja trijų sekundžių taisyklė. Tiek, sakoma, padoriems amerikiečiams mandagumas leidžia žiūrėti į nepažįstamą asmenį. Kitąkart eidama Laisvės alėja pagaunu save elgiantis tautiškai: dairausi, stebiu, nužiūrinėju - įdomu juk. O kad vasara, tai tamsūs akinių lęšiai slepia žvilgsnio kryptį. Dar geriau.
„Košmaras, kaip nesaugu!“ - pareiškia Indrė, nepripratusi, t. y atpratusi nuo mūsų kasdienybės - automobilių lenktynių miesto gatvėse. Grąžinusi raktelius nutaria pabūti tą mėnesį keleive. Ir tik tada suprantu, kodėl man, kažkada vežusiai du solidžius „svajonių šalies“ mokslininkus į sostinę, šie, pasiekę tikslą, ėmė entuziastingai ploti, pritardami džiaugsmo šūkiais. Ir dar ta karvė šalia autostrados, tiksliau, skiriamojoje žaliojoje juostoje (!). Ją pamatę abu unisonu užtraukė: „Žiūrėk, žiūrėk - stebuklas - karvė autostradoje!“ Visai ne autostradoje. Pakelėje. Žolę rupšnoja. Šio žodžio angliškai nežinojau, todėl karvę taip ir palikau gyventi ir maitintis. Jiems - autostradoje, man - šalia jos.
Nemanau, kad atvykėlių stebėjimasis daro mums kokią nors įtaką, bet kad savo gyvenimą čia, mažame, kompaktiškame pačiame Europos centre jų dėka šiek tiek kitu kampu išvystame - visai į naudą. Mums. Bent man tikrai.
|
