Raudona skarelė ant galvos ir vėjas po ja

Po Juliaus teksto vėl prisiminiau probėgšmais kliudytą temą žurnale „Aš ir psichologija" rubrikoje „Aš ne psichologas" (ginkdie, toliau dėstomos mintys netaikomos Juliui). Vis sutinku žmonių, kurie keliones, tiksliau turistavimą, nesąmoningai tapatina su dvasingumu. Jų daugėja. Pasakotojų ir įtikinčių klausytojų.

Būtina atskirti keliavimą nuo turistavimo ir atitinkamai keliautojus nuo turistų. Tiek vieni, tiek kiti palieka namus, kažkur juda, kažką mato, bet esminis skirtumas slypi atvirume nuotykiams, net nežinomybėje. Turistai vengia atvirumo ir mano jį esant blogo turizmo agentūrų darbo atitikmeniu. Keliautojai visais įmanomais būdais jo siekia ir net garbina. Turistas turi lankytinų vietų aprašus ir jų lankymo tvarkaraštį, keliautojas geriausiu atveju turi kryptį ir kiekviena „mamos improvizacijos" apraiška jo kelionėje jam teikia beprotišką džiaugsmą.

Dabartiniame gyvenimo etape dėl įvairių priežasčių rimtai keliauti neturiu galimybės. O norisi be proto! Radau išeitį. Jos vardas - tranzavimas. Jei kada važiuodami keliu pamatysite keistai pasvirusią stovylą su raudona skarele ant galvos (tai mano vairuotojų gaudyklė), sustokite, prašau. Pažadu atsidėkoti smagiu pokalbiu. Pinigų nemokėsiu ne dėl to, kad gaila būtų. Tiesiog geriau kavos kur pakelės užeigoje išgersime. Nors ne, arbatą skanausime ar ko stipresnio užsisakysime, jei bus norinčių ir galinčių. Geros kavos ten paprasčiausiai niekas nemoka pagaminti. Ir nereikia, juk ne dėl jos į kelią susiruošiame...

Pasidalinkite savo mintimis su kitais skaitytojais:

Vardas:
El. paštas:	(nebūtina)

prisiminti?

Įveskite šias penkias raides:

[i]pasviręs[/i] [u]pabrauktas[/u] [q]citata[/q] [b]paryškintas[/b]