Kelionių įspūdžiai ir šiek tiek psichologijos2009'10
Per dvi rugsėjo savaites aplankiau keletą vietų pietų Europoje, taigi trumpai dalinuosi keletu pastebėjimų.
Slovėnija. Pirmąsyk čia lankiausi 1993-aisiais. Tada mano įspūdis buvo toks: slavai, o taip gerai gyvena. Dabar nebėra tokio kontrasto tarp Slovėnijos ir Lietuvos, kokį mačiau prieš 16 metų. Vadinasi, bent išoriškai tikrai vejamės Europą. Maža šalis, kaip ir Lietuva, esanti kryžkelėje tarp rytų ir vakarų. Kultūringi, europietiški slavai. Vaišingi ir svetingi. Sudalyvavau televizijos laidoje. Kaip tik dieną prieš lietuviai su slovėnais žaidė krepšinį, pralošė. Po to jiems sakiau - džiaukitės, kad nors kartelį ir jums leidom laimėti. O tai vis mes ir mes...
Trieste (Italija). Įspūdžių nedaug, nes buvau labai trumpai, tik pravažiavome Trieste miestą. Didžiai nustebino baisūs didžiuliai gelžbetonio mūrai. Baisiau negu sovietiniai monolitai. Vienuose įsikūręs Trieste universitetas, kituose tiesiog gyvena žmonės. Ir visai tai šalyje, kuri didžiuojasi tokia gausa architektūros šedevrų.
Portugalija. Nustebino žmonės: sakyčiau, visai ne pietietiško temperamento, kaip mes įsivaizduotume. Turi kažką melancholiško ir ramaus, artimo lietuviškam charakteriui. Kontrastinga šalis: vienos vietos – labai modernios, sterilios, kitos – labiau primena Šiaurės Afriką, nei Europą. Kas tikrai skiriasi nuo Lietuvos – niekas neskuba langų ir durų keisti į plastikinius. Negaliu susilaikyti čia neparašęs apie estus. Atokiame 10 tūkstančių gyventojų turinčiame mažame miestelyje, beveik kaimelyje Tavira atradome Estijos Respublikos konsulatą! Taip pat įdomu, kad Šv. mišių metu niekas niekam nelinki ramybės. Galbūt jie save laiko ir taip pakankami ramiais... Vis dar išlikęs vaizdas apie Portugaliją – kavinė, portugalai, alus, dūmai ir visi žiūri futbolą (kas žaidžia, ne taip svarbu).
Sevilija (Ispanija). Dydžiai ir gyvenimo tempas skiriasi nuo Portugalijos. Teigiamas pastebėjimas – 700 000 gyventojų turintis miestas neskuba statytis stiklinių dangoraižių, kaip tą daro kai kurios kitos Europos kultūros sostinės. Bažnyčių labai gausu (gal 70, gal daugiau), o jose – auksas, auksas, auksas. (Pastaba – Sevilija buvo pirmasis didmiestis, į kurį Kolumbo laikais atkeliaudavo Amerikų auksas.) Ir be bažnyčių visko tiek daug, kad sunku sustoti. Todėl keliauti į Seviliją patarčiau su kokiu nors kolega „stabdžiu“, kitaip gresia pavojus pervargti nuo įspūdžių. Ir šiaip jau kai kurių pastatų dydis verčia galvoti greičiau ne apie juos stačiusiųjų didybę, bet psichikos liguistumą (pvz. Ispanijos aikštė). O gal tiesiog man, lietuviui, pripratusiam prie žmogiškų gabaritų, tie dydžiai nesuvirškinami ir tiek.
Londonas (Stansted oro uostas). Šiaip nemaloni vieta nakvynei, ypač kai už lango švyti SAS Radisson viešbutis. Seilė varva žiūrint į jį, tik kad už nakčiai jiems atiduotus pinigus galėtum su Ryanairu dešimtkart Europą apskristi. Bet šiaip oro uostai naudingi – gali susitikti su draugais, pažįstamais iš Lietuvos, su kuriais Lietuvoje pasimatyti pritrūksta laiko. Šįkart mane, „bomžiškai“ bemiegantį Stanstede, aptiko Danutė Lapėnaitė.
Lietuva (Karmėlavos oro uostas). Teigiamai veikia (ypač po Europos didmiesčių) pastatų ir erdvių žmogiški dydžiai, paprastumas. Erdvė, kurią gali pažinti ir prisijaukinti. Erdvė, kuri gali įkvėpti kūrybai. Bendra išvada po kelionės: nepersistenkime norėdami savo architektūra nustebinti užsieniečius – Europoje tokių Vilniaus Šv.Onos bažnyčių ar Katedrų tikrai netrūksta... Apie Valdovų Rūmus išvis patylėsiu... Puoškimės tiek, kad patiems būtų gerai. O užsieniečius nustebinti galime kažkuo kitu...
Komentarai: 2
|
