 |
Eugenijus Laurinaitis: „Man šitas gyvenimas patinka“2009'06
Nuotrauka iš asmeninio Eugenijaus Laurinaičio archyvo
Nors gydytojas psichoterapeutas atvirai prisipažįsta esantis paprastas žmogus, įžvalgos, kuriomis jis dalijasi, toli gražu ne kasdieniškos.
 Iš Jūsų biografijos, nuveiktų darbų ir užsiėmimų sąrašo atrodo, kad tikrai esate atradęs savo kelią. Kaip Jūs tapote tas, kas esate dabar?
Vienas iš labai svarbių emocinių mano pasirinkimo studijuoti mediciną motyvų buvo tas, kad chirurginiame skyriuje buvau slaugęs savo sunkiai sergančią močiutę. Aš susižavėjau ten dirbusiais žmonėmis, man pasirodė, kad tai yra darbas, kuriame, galbūt, tampi tauresnis. Be abejonės, įstojęs mokytis, aš toliau nešiausi tą vyro gydytojo - chirurgo idealą ir norėjau toks tapti. Bet gyvenime sutikau du žmones, kurie pakeitė mano likimą. Pirmasis buvo mano uošvė Zofija Naujalytė-Didenkienė, muzikė, labai apsiskaičiusi moteris. Ji mokėjo septynias Europos kalbas ir, pastebėjusi, kad aš skaitau lenkiškai, pradėjo iškirpinėti iš laikraščių, kuriuos tada gaudavo iš Lenkijos, straipsnius apie žmogaus psichologines ypatybes, apie įvairius psichoterapeutus, atvažiuodavusius tuo metu į Lenkiją skaityti paskaitų. Tie straipsniai būdavo tiesiog paliekami ant telefono staliuko ir einant pro šalį man būdavo pasakoma: „Na, gal jums bus įdomu šitai paskaityti." Ir viskas, nieko daugiau. Aš tuos straipsnius skaičiau ir pamažu ėmiau kitaip matyti ir mąstyti. Antrasis svarbus žmogus buvo mūsų ilgametis klinikos vedėjas profesorius Algirdas Dembinskas, kuris pirmasis iš Lietuvos psichiatrų išvažiavo stažuotis į užsienį - Belgiją. Grįžusį atostogų, jį tuoj pat pristatė vesti praktikos darbų studentams, ir mes buvom ta jam tekusi grupė. Profesoriaus susižavėjimas, jo matymas, kiek daug iš tikrųjų reiškia psichoterapija, buvo antrasis „užkratas". Vis dėlto, po penkerių mokymosi metų, kai buvome skirstomi į specialybes, aš, nepaisant labai didelės konkurencijos, patekau į chirurgų grupę. Kai grįžau namo ir žmona paklausė: „Na tai kaip?", o aš atsakiau, kad patekau, ji perklausė: „Kodėl toks nelinksmas?" Aš prisipažinau, kad nebenoriu būti chirurgu... Nors baigiau chirurgijos internatūrą ir atidirbau pusantrų metų chirurgu, bet taip pat jau buvau įdarbintas ketvirčiu etato dirbti psichoterapeutu Širdies chirurgijos klinikoje. Paskui įgijau psichiatro psichoterapeuto specialybę tuometiniame Leningrade, taigi perėjau iš chirurgų į psichoterapeutus. Ir štai, nuo tada praėjus jau daugiau kaip 32 metams, galiu drąsiai pasakyti, kad aš nė minutės nesigailėjau. Mano noras tapti chirurgu, matyt, buvo bandymas atitikti tam tikrą vyriškumo įvaizdį, o psichoterapija turbūt yra tai, kas man arčiau širdies. Šį darbą dirbdamas aš jaučiu, kad iš tikrųjų esu savo vietoje.
O kas jums tą jausmą, kad esate savo vietoje, patvirtina?
Pirmas dalykas - man įdomu dirbti su žmogumi, kuris ieško išeičių, turi savo istoriją, nulėmusią bėdų atsiradimą, ir vidinių išteklių tiems praeities įvykiams pakeisti. Psichoterapija yra nuotykis, nes žmogus eina į savo vidų ieškoti problemų priežasčių, apie kurias jis nežino. Maža to - ne tik jis nežino, aš taip pat nežinau. Tai yra kelionė į nežinią, paieškos kažko, apie ką aš galiu tik nutuokti, nes tam sukurtas ištisas mokslas, bet konkrečiai kiekvienas atėjęs pas mane žmogus yra kitoks. Tai kelionė, pilna netikėtumų, staigmenų, kūrybos... Man tikrai šitai suteikia gyvenimo tikslingumo jausmą.
Jus kaip ekspertą kviečia daugelis žiniasklaidos atstovų, prašo pasisakyti įvairiausiais klausimais. Ką pats manote apie savo ekspertiškumą?
Yra dalykų, kuriuos aš žinau ir galiu pakomentuoti, yra tokių užsakymų, kurių atlikti negaliu. Pavyzdžiui, manau, kad esu neblogas psichoterapijos ekspertas moksle ir praktikoje, žmonių santykių žinovas jau nebe psichoterapijos, o normalių žmogiškųjų santykių rėmuose. Gana daug patirties turiu įvairiausių savireguliacijos metodų, pavyzdžiui, taikant įvairias atsipalaidavimo metodikas sveikiems žmonėms. Esu dirbęs su nemažai organizacijų ir gan neblogai žinau jų psichologinius dėsningumus. Ir, be abejo, esu prisiskaitęs įvairiausių dalykų apie istoriją, nes tai yra mano hobis. Aš manau, kad kiekvienas individas yra visos savo istorijos rezultatas. Gaila, kad šis istoriškumo principas mūsų kasdieninėje psichologijoje nėra taikomas. Pažiūrėkit, juk vaikas - ne žmogus. O paklausus, kada jisai tampa žmogumi, galiausiai paaiškėja paprastas ekonominis principas - tada, kai pradeda užsidirbti pragyvenimui. Iki tol tai jis tiesiog vaikas! Ir kiekviena kultūra, civilizacija yra visos savo istorijos rezultatas. Galima išvesti labai daug paralelių tarp individo ir visuomenės vystymosi. Galima diskutuoti, kiek tai spekuliatyvu, kiek pagrįsta, bet tai - jau įdomi diskusija. Gana aktyviai dalyvau Lietuvos politiniame gyvenime, buvau Sąjūdžio tarybos narys. Na, o dabar truputėlį iš distancijos stebiu tai, kas vyksta mūsų politikoje. Negaliu pasakyti, kad esu ekspertas, bet matau kai kuriuos dalykus, kurių galbūt patys politikai nemato. O be to, juk politika nėra šių dienų išradimas. Užtenka pasiskaityti kad ir Cicerono, Cezario, kitų antikos autorių veikalus - jų politinės idėjos gyvos iki šių dienų. Ir kai jos yra pažeidžiamos arba profanuojamos, tai labai matyti. Įdomu žiūrėti ir suvokti, kiek žmonių yra pasiskaitę apie istoriją, o kiek - ne.
Sakote, kad save laikote žmogiškųjų santykių ekspertu. Kaip Jums pačiam tai padeda?
Visi turime savo istoriją, jausmus, kurie kyla daug anksčiau, nei atsiranda mintis. Tai įrodyta ir neurofiziologiškai - jausmas atsiranda per 0,1, o mintis - per 0,7 sekundės. Taigi mintis, palyginti su jausmu, šliaužioja, o jausmai - skraido! Todėl akivaizdu, kad labai daug žodžių pasakome motyvuoti jausmo, o ne apmąstymų. Esu gyvas žmogus ir galiu padaryti įvairiausių klaidų, turiu įvairiausių santykių problemų... Tačiau mokydamasis, dirbdamas ir per savo asmeninę psichoterapiją, kuri, norint tapti psichoterapeutu yra būtina, buvau priverstas giliau save pažinti. Ir tada, prieš pasakydamas žodį, vis tik atrandu pakankamai laiko suskaičiuoti iki dešimties...
O ar būna taip, kad Jums trukdytų tai, ką žinote?
Buvo laikas, kaip turbūt ir bet kuriam naujam specialistui, kai norėjosi viską diagnozuoti. Kai iš tikrųjų buvo labai įdomu žmones sudėlioti į lentynėles ir užklijuoti jiems ant kaktų įvairius pavadinimus. Tačiau kasdieniame bendravime tai tampa dirbtina, pranyksta bet kokia gyvastis. Be to, mano profesija skatina kaip galima mažiau :klijuoti etiketes" žmonėms, o matyti visų pirma kiekvieno jų unikalumą. Be to, psichoterapija skiriasi nuo beveik visos medicinos tuo, kad jos uždavinys yra surasti sveikąsias asmenybės dalis, kurių reikia tam žmogui dar geriau funkcionuoti. Ir todėl aš daug labiau domiuosi tuo, kas žmogaus yra sveika, gyva ir kūrybinga, negu tuo, kas sutrikę ir ką reikia klasifikuoti.
Viename iš straipsnių esate pasakęs: „Tenka pripažinti, kad psichologai savo žinias lengviau pritaiko kalbėdami apie kitus negu apie save." Ką Jūs turite omenyje?
Mano nuomone, žinios ir asmeniniai išgyvenimai yra visai ne tas pats. Galiu žinoti labai daug bendrųjų dėsnių, kurie atrasti tyrinėjant realius žmones. Tačiau tai -statistiniai duomenys, dideli skaičiai, bendrieji dėsningumai, jie turi tam tikrą paklaidą. Kai reikia pritaikyti tuos dėsningumus sau asmeniškai - individualiam, pačiam brangiausiam pasaulyje žmogui, - visada norisi padaryti tam tikras išimtis, panaudoti kokius nors „apeinamuosius manevrus", paaiškinti, kad, ai, čia tik knygos... Nieko panašaus. Aš dabar stebiu augančius savo anūkus ir matau, kad visos knygos apie vaikus yra absoliučiai teisios. Vaikai auga būtent taip, jie bręsta būtent tokiais etapais ir elgiasi visiškai taip pat, kaip aprašyta knygose. Reikia mokėti pritaikyti psichologiją sau - tam tikri gyvenimo faktai padarė man tam tikrą įtaką. Ir čia jau prasideda žaidimas su savimi: o gal man ne visai taip? Gal aš kitoks? Manau, jog, pritaikydamas žinias sau asmeniškai, turiu būti šiek tiek nuolankus. Reikia susitaikyti su tiesa, kad nesu kitoks, o toks pats, kaip tie, apie kuriuos rašo. Esu žmogus, pasižymintis viskuo, kas jam ne svetima.
Psichologo psichoterapeuto darbo specifika - domėtis žmogaus sielos gelmėmis, giliai „kasti". Kaip nuspręsti, kiek giliai?
Tai suvokti man labai padėjo pirmoji mano psichoterapijos mokytoja (jinai, kiek žinau, dar gyva) Nina Aleksandrova Michailova. Kartą mūsų besimokančiųjų grupėje vienas iš kolegų kalbėjosi su paciente, rinkdamas informaciją, o aš sėdėjau šalia ir spirgėjau, sakiau: „Čiagi giliau galima pasikast, giliau..." Tada Nina Aleksandrova uždėjo savo ranką ant manosios ir tarė: „O kas užkasinės?" Tai genialus principas - atkasinėk tiek, kiek sugebėsi paskui užkasti. Išanalizavus, „išrengus" žmogų, paleisti jį į gyvenimą be jokios savigynos yra tiesiog nusikaltimas. Mano profesija labai reikalauja kuklumo, suvokimo, kad žmogui gali padėti tiktai tiek, kiek jisai pats nori ir kiek yra pasirengęs priimti. O tai - labai skirtingi dalykai.
Psichoanalizė akcentuoja ankstyvąją vaikystės ir kūdikystės patirtį. Atrodytų, kad tai suteikia tam tikro fatalizmo: jeigu jau vaikystė buvo bloga, tai ir gyvenimas bus blogas...
Aš manau, kad tai - ne fatalizmas, o tiesiog priežastingumas. Visas pasaulis sukonstruotas pagal priežasties ir pasekmės dėsnį. Tačiau kiekvienas žmogus, bet kuriame savo gyvenimo etape, suvokęs, kad jis kažkuo nepatenkintas, nori keistis, gali tai daryti. Aišku, jis gali teisintis: „Mano vaikystėj buvo metalinės kėdės, mediniai žaislai, todėl aš toks blogas šiandien...", tačiau jeigu yra noras, visada atsiras priemonių, galimybių, žmonių, kurie padės. Taigi aš galvoju, ar ta ankstyvoji vaikystė ir kūdikystė yra fatališka ar ne, nusprendžia pats šiandien gyvenantis žmogus. Mūsų ankstyvoji patirtis yra tarsi matrica, pagal kurią kuriami kiti santykiai. Norim to ar nenorim, bet ji yra nesąmoninga, veikia automatiškai ir daugybę dalykų padarom net nepagalvoję kodėl, o tai veda prie tolesnių problemų, pačiam nesuvokiant, iš kur jos kilo. Žmogus sako: „Nesuprantu, kodėl taip pasidarė!" Ir labai retai pavyksta sau tiesiai pasakyt: „Čia aš padariau. Sau ir ačiū už viską." Paskaitose kartais užduodu savo klausytojams atvirą klausimą: „Kaip jūs galvojate, kiek procentų esate atsakingi už savo sprendimus?" Būna labai įvairių atsakymų, nes žmonės tiesiog neišgirsta klausimo, - juk jame jau yra atsakymas. Nagi be abejo - šimtu procentų. Niekas už mane mano sprendimo priimti negali!
Ar pakeisti, ištaisyti tą ankstyvąją patirtį gali tik psichoterapija?
Ne, ne tik! Paauglystėje, pavyzdžiui, beveik niekas nesikonsultuoja su psichoterapeutu, bet tuo metu sutinkama labai įvairių žmonių, kurie tampa svarbūs ir brangūs. Tai gali būti mokytojas, treneris, kažkurio draugo tėvas ar mama... Bet kuriuo savo gyvenimo momentu galima sutikti žmonių, kurie padaro lemiamą poveikį. Na, sakykime, man, renkantis profesiją, taip pat lemiamą įtaką turėjo svarbūs žmonės. Aš gerokai pakeičiau tai, kas man iš pat pradžių atrodė labai svarbu. Pasirodė, kad visai nebūtinai tikram vyrui reikia būti chirurgu. Ir aš visai nemanau, kad dėl to pasidariau prastesnis vyras...
Apskritai, ką Jūs galvojate apie tuos stereotipus: tikras vyras, tikra moteris?
Kaip jūs ir pasakėt, tai yra stereotipai, sukurti „kultūriniu užsakymu". Jie tarnauja tam, kad palengvintų pačius paprasčiausius, primityviausius, paviršutiniškus ryšius. Kai yra stereotipai, tada truputį paprasčiau - nereikia spręsti, vertinti kito žmogaus individualiai, galima teigti: „Tos visos, tie visi..." Tiems, kas tingi galvoti, labai patogu. Tiems, kas nori gyventi su kitu žmogumi, tai visai netinka. Todėl, kad gyveni su atskira, turtinga asmenybe.
Mūsų žurnalo šūkis: „Gyvenu savo gyvenimą". Ką Jums tai reiškia?
Visų pirma - mokėjimą rinktis. Ir įvertinti, kas iš to bus. Kai kalbu apie savo gyvenimą, tai turiu galvoje būtent šitas dvi puses: mokėjimą naudotis savo laisve ir mokėjimą prisiimti atsakomybę už tos laisvės rezultatus. Aš atsakingas ir už savo pasirinkimų pasekmes, ir už tai, jeigu tų pasekmių negalėjau įžiūrėti. Todėl galvoju, kad pasiteisinimas: „Oi, aš pasirinkau taip gerai, o viskas išėjo taip blogai..." negalioja. Ir savo pacientams siūlau, ir pats apie save galvoju vadovaudamasis seniai perskaityta lenkų patarle: „Kas nenori, ieško priežasčių, kas nori - galimybių." O galimybių gyvenimas pasiūlo visada. Kitas dalykas - išorinės ir vidinės galimybės yra ne visai tas pats. Norėt galima labai daug, o galėt - ne tiek. Esu savo istorijos, biologijos, socialinės aplinkos rezultatas. Kažką galiu, o kažko - ne. Jau niekada nebūsiu kosmonautu, gaisrininku, nes per vėlu, nors šešerių ar septynerių, žiūrėdamas į raudonas lekiančias staugiančias mašinas, gal apie tai svajojau... Kiekvienas turi svajonių, kurių niekada nerealizuos, bet galbūt tai yra ir tam tikra gyvenimo pamoka: tai, ko nepasirinkai, nebūtinai tave mažina, siaurina ar skriaudžia. Gal atvirkščiai - kaip tik tai, ko nepasirinkai, ir yra vienas iš esminių tavo kelio komponentų, nes tada kažką kita pasirinkai. Ir reikia mokėt šituo džiaugtis.
O kaip atskirti, ar tai, ko nori, yra realiai pasiekiama, ar tik tuščia svajonė?
Bandyti! Esu nustebęs, kaip dažnai mūsų žmonės prieš bandydami svarsto: jeigu pavyks, tai bandysiu, o jei nesu tikras, kad pavyks, tai nebandysiu. Iš kur gali žinoti?.. Naujus dalykus kaip tik reikia išbandyti, nežiūrint į tai, kaip pavyks! Pavyzdžiui, esu skaitęs vieno žmogaus iš JAV gyvenimo aprašymą, kuriame minima: aš buvau įkūręs devynias kompanijas, jos visos bankrutavo, bet sukaupiau tokios, tokios ir tokios patirties... Žmogus visai nebijo rodyti, kad jis bandė, kad suklydo. Nes šio to išmoko. Ir tai - labai svarbus dalykas. Gyvenime reikia entuziazmo.
Gal tai labiau vakarietiška nuostata: bandyti, nesvarbu, kaip pasiseks?
Mūsų tauta išaugo ant Europos istorijos slenksčio. Išgyvenom visokiausių tironų, karalių valdžią, sistemos pasikeitimus... Ir tikriausiai todėl lietuvių mąstyme įsitvirtino nuostata kaip nors išlikti. O lengviausia tai padaryti neišsikišant. Jeigu kažkur kampe prisiglausi, istorija pro tave praeis - išliksi. Iš tikrųjų tokia filosofija turbūt buvo labai svarbi mūsų išlikimui. Tačiau tautos gyvastis remiasi ne tik mokėjimu išlikti, bet ir prisitaikyti prie sąlygų. O jos dabar visai kitokios. Dabar iš tiesų reikia ieškoti galimybių realizuotis, pasirodyti, iškilti - ne išlikti, o išryškėti kaip vertingam, svarbiam dabartiniame kontekste.
O kas Jūsų gyvenimui suteikia prasmės?
Pirmiausia ir labiausiai, be abejo, artimiausi žmonės: mano žmona, dukros, anūkai, kurių jau yra penki... Tai rodo, kas tęsiasi, kas liks, kai aš išeisiu. Kažką galiu duoti jiems, kažko kaip tik galiu neduoti, kažką galiu parodyt, o kažką jie man parodys. Tas keitimasis tarp kartų man asmeniškai turbūt yra vienas svarbesnių gyvenimo komponentų. Man šitai palengvina gyvenimo kelionę ir padeda matyti jo prasmę. Na, o darbas, be abejonės, yra tai, kas užpildo kasdienybę džiaugsmu.
Šiuo sunkmečiu daugiau žmonių ieško psichologinės pagalbos. Gal yra kokių nors universalių patarimų, kaip jį išgyventi?
Krizė pagal apibrėžimą yra situacija, kurioje nėra išankstinių sprendimų, ji reikalauja ieškoti naujų kūrybiškų išeičių. Užtenka prisiminti labai seną patarlę, kad atsispyrus pakilti iš duobės galima tik nukritus į jos dugną, pajutus tvirtą pagrindą po kojomis. Mokėjimas išlaukti, susitaikyti gali būti pagrįstas paprasta rytietiška patarle: „Viešpatie, duok jėgų padaryt, ką galiu, duok proto nedaryt, ko negaliu, ir išminties atskirti viena nuo kito." Nemanau, kad esam kažkokioj ypatingoj, unikalioj, specialioj situacijoj ir reikalingi kažkokie ypatingi sprendimai. M. Žvaneckis, apie kurį aš galvoju ne kaip apie humoristą, o kaip apie filosofą, buvo pasakęs, kad mes kada nors su džiaugsmu prisiminsim laiką, kai buvo visko ir mums trūko tik pinigų!
Kas Jums pačiam padeda, kai būna sunku?
Žmonės, kurie yra aplink mane: šeima, kolegos, draugai, taip pat muzika: džiazas, klasika, ir kelionės. Kai pasidaro labai sunku, man tiesiog norisi sėst ir vairuot kokią dieną, dvi, tris... Nuvažiuot kur nors iki Europos vidurio. Kelionė nuplauna visas kasdienybės dulkes ir suteikia laisvės pojūtį, kurio sovietmečiu klaikiai trūko.
Kai atsirado ta laisvė, ar nekilo mintis išvažiuoti ir dirbti kitur?
Oi, ne, aš niekada nenorėjau išvažiuot. Buvo vienintelis momentas: kai Maskvoje įvyko pučas, o tuo metu aš buvau gana aktyviai įsijungęs į Sąjūdžio veiklą, prisiminiau Gandžio žodžius, kad kiekvienas padorus žmogus per savo gyvenimą turi pasėdėti kalėjime. Savęs tada paklausiau, ar aš noriu pasėdėti kalėjime? Tad tai vieną dieną aš beveik buvau susiruošęs bėgti į Lenkiją, kad nereikėtų eiti Gandžio pėdomis. Laimei, viskas pasibaigė geruoju. Vilnius - tai miestas, kuriame augau nuo penkerių metų ir kuris mane gydo. Kai dar dirbau Širdies chirurgijos klinikoje kasdien, prieš eidamas namo jausdavau, kad tokios nuotaikos, toks įsitempęs negaliu grįžti. Todėl eidavau į senamiestį, pasivaikščiodavau pusvalandį, valandą, kol nurimdavau. Šitas jausmas, jog savo mieste esi savas, irgi labai svarbus tam, kad žmogus jaustųsi gyvenąs prasmingai, turįs savo vietą po saule.
Kokia Jūsų savybė Jums yra svarbiausia?
Manau, kad aš gyvenu gana entuziastingai. Dažnai savo sprendimus pagrįsdavau tokiu principu: kas, jeigu ne aš? Dabar jau suprantu, jog yra gan daug žmonių, kurie galės tą padaryt, bet gyvenimo skonio pojūtis išlieka - man šitas gyvenimas patinka.
Kuo?
Iššūkiais, netikėtumais, staigmenomis, galimybėmis... Galų gale tuo, kad jis turi pradžią ir pabaigą, ir aš suprantu, jog tarpą tarp šitų dviejų taškų užpildau tik aš, niekas kitas.
Komentarai: 1
|
 |
