Apie psichologiją Lietuvoje

Yra tokia mokslo žiniomis paremta profesija - psichologija. Pirmąją psichologų laidą Vilniaus universitetas išleido 1974 m. Pirmeiviai išėjo į plyną lauką. Kas yra psichologas? Ką jis gali veikti? Kur jis turi dirbti? Kokiomis darbo priemonėmis naudotis? Dar nė viena psichologų laida neišėjo į pensiją, tebesidarbuoja ir viską atsimena. Nebuvau pirmeivė, bet mano darbo patirtis ilgalaikė. Šios eilutės parašytos, remiantis sveikatos apsaugos psichologės praktine patirtimi, o mano mokytojai daugiausia buvo klientai ir įvairių profesijų bendradarbiai. Gerą dešimtmetį, jei ne daugiau, kolegos viską kūrė patys - ir savo darbo vietas, ir pareigybių instrukcijas. Žvejojo darbo metodikas iš užsienio, vieni iš kitų. Absolventai gaudavo paskyrimą dirbti, o darboviečių vadovai buvo priversti priimti specialistus, nors nežinojo ką su jais daryti. Psichologai nepasidavė. Kūrė savo organizacijas, pavyzdžiui, Lietuvos psichologų sąjungą, susiburdavo į neformalias kvalifikacijos kėlimo grupeles. Jei atmintis neapgauna, maždaug antrą psichologų veiklos dešimtmetį susiformavo kelios pagrindinės profesinės kryptys: klinikinė, organizacinė ir mokyklų psichologija. Dabar šių krypčių yra daugiau. Psichologų sąjunga patvirtino Etikos kodeksą. Tiesa, efektyvaus šio kodekso veikimo mechanizmo iki šiol nėra. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais kai kuriose srityse buvo tvarkingai nustatyta psichologų darbo dienos trukmė, valandiniai darbo krūviai. Tačiau apie 20 metų dirbome organizaciniame chaose, nes teturėjome alternatyvą - būti psichologu chaose ar nebūti visai. Išlikome, tačiau drumstame vandenyje prisiveisė neaiškių „žuvelių". Keisčiausios jų - įvairaus pobūdžio burtininkai, kurie prie savo pavadinimo pamėgo prisijungti žodį „psichologija". Būrimas visuomenėje turi paklausą, paslaugos gali būti parduodamos ir perkamos laisvojoje rinkoje. Tačiau kuo čia dėti psichologai ir jų klientai? Kita „žuvelių" rūšis - „treneriai", mokantys, kaip tapti milijonieriumi, pasveikti nuo visų ligų arba suvilioti mylimą žmogų. Šie irgi mėgsta burtažodį „psichologija". Tokioje atmosferoje normalūs gydytojai, mokytojai, inžinieriai, vadybininkai į mūsų profesiją žiūri skeptiškai, o kai kas - vildamiesi sulaukti stebuklo.

Trečiąjį psichologų veiklos dešimtmetį suaktyvėjo pastangos sutvarkyti organizacinį chaosą. Kiek žinau, yra sunormintas ir Lietuvai pritaikytas vienas kitas psichologinės diagnostikos testas. Kai kurios savitarpio kvalifikacijos kėlimo grupelės išaugo į podiplominio mokymo įstaigas. Būta bandymų Sveikatos apsaugos ministerijoje suteikti klinikinio psichologo kategorijas, psichologo psichoterapeuto kvalifikaciją. Lietuvos psichologų sąjunga bandė licencijuoti klinikinius, organizacinius ir mokyklų psichologus. Bendradarbiavimas su Europos kolegomis parodė, kad Lietuvos psichologų profesionalumas ne prastesnis, o kai kuriose srityse mūsų autoritetai yra laikomi tarptautiniais autoritetais. Eilinių psichologų darbu nesiskundžia darbdaviai. Tačiau psichologų atestavimas ministerijose užgeso. Drįstu manyti, dėl to, kad valdžios institucijose nepakanka psichologo kvalifikaciją turinčių aukšto lygio specialistų. Gydytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai nesutinka vertinti psichologų, nes tikri profesionalai suvokia savo kompetencijos ribas. Psichologų licencijavimas taip pat užgeso, nes Psichologų sąjungos (visuomeninės organizacijos) licencijos teturėjo moralinę reikšmę. Podiplominio mokymo žinias kolegos perka kaip paslaugas laisvojoje rinkoje, o jų teikiami sertifikatai nėra valstybės pripažįstami. Neatitinka reikalavimų? Nėra valdžios institucijose galinčių pripažinti ar nepripažinti specialistų? Neaišku.

Psichologo etikos kodekso laikymasis taip pat nėra kontroliuojamas. Dauguma kolegų taiko nežinia iš kur gautas, besiremiančias amerikietiškais arba sovietiniais normatyvais psichodiagnostikos metodikas. Lietuvos mokslininkai dar neparengė ir nerekomendavo tvarkingų metodikų, o verslininkai dar niekuomet legaliomis metodikomis neprekiavo (mažoje valstybėje iš to verslo nepadarysi). Psichologinių mokymų programos, tarp jų ir podiplominio mokymo, taip pat dažnai niekur nepatvirtintos, trūksta organizaciškai tvarkingos mokymų sistemos. O realių etikos normų psichologai, kiek tenka patirti, laikosi gana rimtai. Deja, profesionalus atsargumas organizacinės, metodinės betvarkės sąlygomis kartais „pasisuka kitu galu": psichologai „tobulėja" bailumo kryptimi. Kokiose srityse psichologai imasi visiškos atsakomybės? Ko gero, universitetuose, nevyriausybinėse organizacijose, privačiuose konsultavimo kabinetuose, verslo įmonių personalo tarnybose. Kitur kolegos dažniausiai dirba pagalbiniais specialistais, už kurių darbą atsako kažkas kitas (gydytojai, pedagogai, karininkai, treneriai). Vedamuose užsiėmimuose profesionaliausi psichologai konsultuoja ir moko vieni kitus, o ne klientus, taip lyg atsiribodami nuo visuomenės.

Šiuo metu svarstomas Psichologų veiklos įstatymas. Tai yra galimybė integruoti psichologiją į valstybę, paversti normaliai atsakinga profesija (ir normaliai įtakinga). Valstybė iš to laimėtų, panaudodama daugiau psichologo profesijos galimybių, kurių dabar pritaikoma tik menka dalis. Pavyzdžiui, psichologai turi idėjų, kuria kryptimi galėtų vystytis pirminė sveikatos apsaugos grandis, kaip bankai, priimdami finansinius sprendimus, galėtų labiau atsižvelgti į žmogaus psichikos dėsnius ir pan. Tačiau kol kas kalbėjimas apie tai būtų lyg informacija, paleista į kosmosą. Beje, ne mažesnė galimybė svarstomam įstatymui tapti neveikiančiam. Taip atsitiktų, jei nebūtų numatyti konkretūs būdai palaipsniui aprūpinti psichologus legaliomis metodikomis, pripažintomis ir organizaciškai tvarkingomis kvalifikacijos kėlimo formomis, normalia informacine sistema ir jei psichologų licencijuotojai patys būtų niekam neatsakingi, patys aukštus titulus pasiskyrę. Laikas parodys.

Pasidalinkite savo mintimis su kitais skaitytojais:

Vardas:
El. paštas:	(nebūtina)

prisiminti?

Įveskite šias penkias raides:

[i]pasviręs[/i] [u]pabrauktas[/u] [q]citata[/q] [b]paryškintas[/b]