 |
Rankdarbiai2009'01
Foto: Melodi T, Julia Freeman-Woolpert
Iki šiol virbalų skambčiojimas kam nors šalia mezgant man yra vienas jaukiausių garsų pasaulyje. Senelio pintas krėslas, močiutės iš bičių vaško išlieta žvakė, iš balto popieriaus lapo iškarpyta snaigė ar net atsitiktinai rastas kažkada vaikystėje tarp knygos puslapių įspraustas nurudęs lapas (kadaise skirtas vaikų kūrybinių darbelių projektui) - visi šie daiktai dvelkia šiluma, jaukumu ir sukelia maloniai saldžią nostalgiją.
 Dar prieš porą ar trejetą dešimtmečių rankdarbiai Lietuvoje buvo neatskiriama šeimos kasdienybės dalis. Retai kuriuose namuose nepamatydavai vąšeliu nertos servetėlės po arbatos puodeliu, džiovintų gėlių puokštės vazoje, pintinės su siūlų kamuoliais ir pradėto mezginio ant sofos. Kone kiekviena šeimininkė ar šeimininkas turėjo savą uogienės, obuolienės, marinuotų grybų receptą. O kaip yra dabar? Kam žmogui apskritai reikalingi rankdarbiai? Kuo jie vertingi žvelgiant psichologo akimis?
Pamirštas ir vėl prisimintas malonumas
Panašu, kad rankdarbiai ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose vėl grįžta į madą. Siuvinėtos pagalvėlės, grubų rankų darbą primenantys dubenys, vazonai, iš rankų darbo popieriaus pagaminti dienoraščiai, albumai. Tiesa, ne visada tokie gaminiai iš tiesų yra rankų darbas, bet vien jau faktas, kad pastarasis yra imituojamas, rodo, jog tai yra didžiai vertinamas dalykas. Gyvenant Kanadoje buvo įdomu stebėti, kaip apsisuko ratas: vėl grįžtama prie tų užsiėmimų, kuriuos žmonės mėgo prieš įsiviešpataujant technologijai. Tiesa, dauguma jų gerokai primiršti, tad kanadiečiai mokosi iš naujo. Tarkime, mažai likę žmonių, kurie pažįsta grybus ir eina grybauti, o rankomis megztas megztinis daugybei kanadiečių tarsi tikro žygdarbio įrodymas. Dažnas gali labai nustebti sužinojęs, kad šalia jo namų augančios didelės, tamsios uogos yra neįtikėtinai skanios gervuogės, iš kurių galima išsivirti uogienės, o ne nuodingos uogos. Kita vertus, populiarėja suaugusiesiems skirti seminarai, kuriuose mokomasi pasigaminti popierių, muilą, taip pat drožinėti, skaptuoti akmenį, nerti, siuvinėti, net kepti naminę duoną. Girdėjau, kad netgi Holivudo gražuolės iš turtingų šeimų prisiminė rafinuotą kruopštaus siuvinėjimo malonumą ir tai tapo vienu paskutinių „mados šauksmų".
O kokia situacija Lietuvoje? Vien jau tai, kad megzti skirtų siūlų parduotuvės mūsų miestuose gana dažnas reiškinys, rodo, jog yra lietuvių, kurioms mezgimas - mylimas užsiėmimas. Mums dar pažįstamas namuose virtos uogienės ar marinuotų agurkų skonis. Nors ir išsislapsčiusios, bet vis dar darbuojasi auksarankės siuvėjos. Atsiranda naujų arba naujai atrandami su rankdarbiais susiję hobiai: papuošalų vėrimas iš akmenėlių ir stiklo karoliukų, dekupažo menas. Tiesa, rankdarbių kūrimas tampa kone išskirtinai moteriška sfera. Kadaise beveik kiekvienuose namuose praktikuoti daugiau vyriški amatai, tokie kaip drožinėjimas iš medžio, pynimas iš vytelių, vis dar gyvuoja, bet jau tik tautodailininkų ratelyje. Nors Lietuvoje vėl populiarūs rankdarbiai, vis tik tai nebėra arba dar nėra įprastas malonus kiekvienos šeimos laiko praleidimo būdas.
Nuo pradžios iki galo, arba rankdarbių terapija
Turbūt daugelis rankdarbių kūrėjų patvirtintų, kad ši veikla - neabejotinai terapiškai veikiantis užsiėmimas. Ar tai būtų mezgimas, drožinėjimas, mozaikos dėliojimas, ar koks nors kitas rankų darbas, pats procesas yra malonus. Jis ramina, žadina kūrybiškumą, na, o rezultatas - kaip papildomas apdovanojimas. Kuriant rankdarbį, rankos tarsi pasiduoda judesio terapijai ir šoka tam tikru ritmu, mintys paprastai nurimsta, mąstymas tampa aiškesnis, nuoseklesnis. Rankdarbio nepadarysi paskubomis, jis - skubotumo, išsiblaškymo, nekantrumo, nenuoseklumo priešingybė. Rankdarbis kilęs iš ten, kur laikas žingsniuoja lėtai. Kai jautiesi prislėgtas, abejingas, kai viskas tarsi slysta iš rankų ir spaudžia neviltis, kad nėra jėgų atlikti išsirikiavusius būtinus darbus, gal geriau ne versti save dirbti paskubomis ir nenuoširdžiai, o pasiimti rankadarbį ir kurį laiką leisti rankoms ramiai pasidarbuoti. Taip nuramintume niūrias, besiblaškančias mintis, o galiausiai būtų ir akivaizdus rezultatas - rankų darbo kūrinėlis.
 Dauguma mūsų aplinkoje esančių daiktų yra pagaminti kažkieno, kažkur. Taip, buvo laikai, kai žmonės iš tiesų žinojo ir matė, kaip gimsta daiktai, pavyzdžiui, rūbas: nuo linų pasėjimo iki drabužio pasiuvimo. Dabar esame tik nedidelės daiktų gaminimo proceso dalies arba jau paties rezultato liudininkai. Juk daugelis mūsų nežinome, kaip iš tikrųjų pagaminami kad ir tokie kasdieninio vartojimo daiktai, kaip šaldytuvas, stalas, net sviestas ar pomidorų padažo indelis. Na, gal ir galime įsivaizduoti, bet labai abstrakčiai, greičiausiai, tai net neatitinka realybės. Kas tuos daiktus pagamina, koks jų gamybos kelias? Daugybės daiktų, produktų gamybos procese dalyvauja daug žmonių ir kiekvienas jų atlieka tik mažą viso darbo dalį. Dažnai jie ir patys nežino, kaip tas daiktas atsirado - nuo pradžios iki galo.
Apsupti daiktų, kurių gamybos kelio nežinome, valgydami pusgaminius, skaitydami laikraščiuose spausdinamas tik pasakojimų ištraukas ir, galiausiai, kasdienybėje pradėję kalbėti vienas su kitu tarsi SMS žinutėmis, mes patiriame nuolatinę fragmentaciją, susiskaidymą - ir išorėje, ir viduje. Mūsų mąstymas, pasaulio ar net savęs suvokimas suskyla į daugybę fragmentų. Juk būna dienų, kai galvoje sukasi daugybė darbų darbelių, kuriuos reikia atlikti, o dienos pabaigoje matai, kad nė vieno iš jų taip ir nepavyko atlikti iki galo, nesvarbu, kokios veiklos ėmeisi: ar ruošei darbo projektą, ar žaidei su vaiku, ar tvarkei spintą. Vakare, atsigulus į lovą, sunku užmigti, nes prieš akis lyg spalvoti kaleidoskopo stikliukai sukasi dienos įvykių fragmentai ir apima jausmas, kad negali „savęs surinkti". Jei toks gyvenimas be ritmo ir kasdieninio išbaigtumo tęsiasi, apskritai galima pradėti nebejausti, kad gyveni. Tokiu atveju tenka ieškoti būdų, kaip susigrąžinti harmoningą kasdienybės bangavimą, mąstymo nuoseklumą, vėl „surinkti save į visumą". Rankdarbio kūrimas - vienas būdų patirti visumos išgyvenimo terapiją. Todėl rankdarbis ir teikia tiek džiaugsmo bei pasitenkinimo, net jei tai yra koks nors mažmožis. Esame pilnateisiai jo kūrėjai - nuo pradžios iki galo. Tokie visumos potyriai, kuriuos išgyvename kasdienybėje (tegul ir kurdami rankdarbius), galbūt padeda sėkmingiau ir tikrai iki galo įgyvendinti savo idėjas darbe, paskatina visapusiškai pažinti artimą žmogų. Juk viskas mūsų gyvenime susiję.
Rankdarbis - artumo laidininkas
Virbalų skambčiojimas man yra itin mielas garsas ne šiaip sau. Prisimenu, kai būdama dar visai mažutė susirangydavau šalia mezgančios mamos ir, suradusi tarpą tarp jos ir mezginio, prisiglausdavau prie krūtinės. Iš vienos pusės girdėdavau, kaip skambčioja virbalai, iš kitos - mamos širdies plakimą. Vėliau, kai jau pati mokėjau megzti ir imdavomės to abi, susėdusios viena šalia kitos, klausinėdavau mamos visko, kas man įdomu: apie jos vaikystę, senelius, apie pirmąją meilę, studijų draugus, to meto išgyvenimus. Tokios mezgimo valandėlės ne tik padėjo geriau pažinti savo mamą, bet tai buvo ir tikros moteriškumo pamokos.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kaip svarbu tėvams su savo vaikais kokybiškai leisti laiką drauge. Kokybiškas laikas - tai ne šeimyninis televizoriaus žiūrėjimas ar ėjimas apsipirkti. Tai laikas, skirtas šiltam bendravimui, kai tėvai ir vaikai geriau pažįsta vieni kitus, išmoksta kažko naujo ar tiesiog mėgaujasi buvimu drauge. Rankdarbių kūrimas - vienas pavyzdžių, kaip tėvai ir vaikai gali kokybiškai leisti laiką drauge. Tokia veikla moko kantrybės, nuoseklumo, pasitikėjimo savimi, išradingumo ir teikia tikrą kūrybos džiaugsmą. Moko ne tik vaikus, bet ir tėvus. Kai vaikas mato, kaip mamos ar tėčio rankos sukuria visiškai naują daiktą, suaugusysis jo akyse virsta tikru kūrėju, autoritetu, pastarojo sugebėjimas jam tampa pavyzdžiu, siekiamybe.
Ką moka mamos, vaikui šiais laikais vis dar yra akivaizdžiau. Ne tik todėl, kad mamos dažniau į rankas pasiima mezginį ar adatą su siūlu, bet ir dėl to, kad jos vis dar daugiau laiko praleidžia su savo vaikais ir jie dažniau mato, ką jos veikia. O amerikiečių rašytojas R. Bly susirūpinęs kalba apie tai, kad berniukai nebežino, ką veikia jų tėčiai. Pastarieji išeina į darbą ir tiesiog dingsta iki vakaro. Vaikai dažnai net nėra buvę tėčio darbovietėje ir stebėję kaip jis darbuojasi. Šiuolaikinių tėvų (žinoma, ne visų) darbus mažamečiai suvokia pernelyg abstrakčiai. Penkiamečiui sunku įsivaizduoti, koks yra verslininko, informacinių technologijų specialisto ar brokerio darbas. Kažin ar jam daro įspūdį ir tai, kad tėtis sparčiai kyla karjeros laiptais arba kad jam pavyko sudaryti sėkmingą sandorį. Užtat kai tėtis kaip koks burtininkas iš paprastos karklo šakelės išdrožia dūdelę, kuri iš tikrųjų groja, tai tikrai įspūdinga! Ankstyvajame amžiuje vaikui ypač svarbu matyti, kaip jo tėvas sugeba atlikti apčiuopiamus, fizinių jėgų, darbštumo, sumanumo, valios reikalaujančius darbus. Nematydamas, kaip tėtis sugeba kurti, įveikti kliūtis, surasti išradingus sprendimus, vaikas tiesiog netenka galimybės juo žavėtis. Net jei paauglystėje ir pradedama suprasti to „nematomo" tėčio darbo vertė, ankstyvame amžiuje pasėtas nepasitikėjimo vyriškumu grūdas gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Tačiau tikrai yra būdų, kaip kompensuoti šiuolaikinių darbų abstraktumą. Svarbiausia, vaikui kiek įmanoma suprantamiau, remiantis pavyzdžiais, papasakoti apie savo darbą, parodyti darbovietę, tai pat daugiau sportuoti, keliauti ir žaisti kartu. Na, o rankdarbiai šiuo atveju - nepakeičiami. Tai nereiškia, kad kiekvienas tėtis turi mokėti drožinėti medį ar kalti akmenį, o kiekviena mama - megzti ar siuvinėti. Vaikui įspūdį padaro ir tokie dalykai, kaip smėlio pilis paplūdimyje (su bokšteliais, tuneliais ir gynybinėm sienom), iš kaladėlių sukonstruota mašina (kaip tik tokia, kokią vaikas ir pats labai nori išmokti sukonstruoti) ar net originalus besmegenis lauke. Juk tai - irgi rankdarbiai.
Pagiriamasis žodis rankdarbiui
Rankdarbis - dovana vaikui, mamai, draugui, visai šeimai ar sau pačiam. Jis suartina tėvus ir vaikus, kantrybę ir malonumą, idėją ir išsipildymą. Tėtis, mama, savo dukrą ar sūnų moko sukurti gražų, skanų ar tiesiog įdomų daiktą, o šie vėliau to moko savo vaikus. Taip iš kartos į kartą perduodamas šilto bendravimo malonumas, atradimo džiaugsmas ir, svarbiausia, žinojimas, kad aš tikrai galiu kurti.
|
 |
