Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens2009'12
 „Esu realistas“, - pasakė toks bičiulis, kai paporinau apie savo nutikimą Jungtinėse Valstijose. Tąsyk buvau paklydęs autostradų raizgalynėje ir bandžiau autostopu grįžti „namo“. „Koks lėkštas realistais save vadinančiųjų pasaulis“, - pamaniau tada ir pasižadėjau parašyti apie stebuklus. Rašau.
Didžiausia pagunda kalbant apie juos - likti infantilaus Piterio Peno „nesuaugančio vaiko“ mąstymo rėmuose. Tai, kad vaiko pasaulis neuzurpuotas priežasties ir pasekmės saitų, seniai žinoma ir jau tapo beveik banalybe. Su pirmaisiais paauglystės spuogais kirbantis noras viena koja likti vaikystėje iš tikro yra nenuspėjamumo, atvirumo aplinkai ir priežastinio mąstymo pradanginimo ilgesys arba dar neprarasto stebuklo trauka.
Savitarnos valgyklos ir savikritika2009'11
 Bet koks sudurtinis terminas, kurio pirmasis dėmuo yra „savi-“ - beprotiškai pavojingas. Savinaika, saviugda, saviplaka, savišvieta ir t. t. - tai vis tos pačios obels vaisiai. Jie įkyriai bumbsi į galvą ir neretas atvejis, kai makaulė kiek pagenda. Tūlam pradeda rodytis, jog jis pats esąs pasaulio dievas. Pavojingas nukrypimas susijęs su kritinio proto praradimu, o tiksliau - savikritikos stoka. Štai jums dar vienas raguotas žodis, badantis sąmonės tvartus ir reikalaujantis paaiškinimų. Apie savikritiką verta pakalbėti dar ir dėl to, kad, nežiūrint ydingai atrodančios pradžios, ji ne mažina, bet didina asmenybės gebėjimą būti atsipūtusia ir net - baisu pasakyti - laiminga.
„Kašio“ niekintojo išpažintis2009'10
 Kai buvo gyvas Bočius, kartą paklausiau, kodėl jis niekada nežiūri krepšinio. „Vo kū ten žiūriet? Morkelės po ekraną laksta i vėskas“, - trumpai, kaip ir dera žemaičiui, atsakė jis. Tada ir man atsivėrė akys. Supratau, kodėl nuo mokyklos laikų bemaž isteriškai atsisakinėju bet ko, kas yra susiję su komandinėmis sporto šakomis. Jau tada fizinis lavinimas buvo peilis po kaklu, nes mokytojas, tingėdamas vesti pamoką, duodavo kamuolį ir liepdavo žaisti „krepšinį arba futbolą“. Dabar ši nuostata dar labiau sustiprėjo. Televizoriuje ir gyvenime komandinės sporto šakos, ypač krepšinis, yra tuščias reikalas. Toks yra pagrindinis šio teksto leitmotyvas, su kuriuo, manding, nesutiks dauguma skaitytojų.
Virškinimas ir mokytojai2009'09
 Kiek giliau pakapstę istorijos silosą rasime Erazmą Roterdamietį, kuris yra pasakęs, kad mokinys negali mėgti mokytojo dėstomų dalykų. „Tik tada, kai mokinys pamils mokytoją, jis pradės mėgti ir jo mokslą“, - sakė jis. Dar vienas naivuolis - poetas Josifas Brodskis - šnekėjo, jog žmogus yra jo paties skaitymo produktas. Anot J. Brodskio, savu galime pavadinti visa, ką gebame deklamuoti mintinai.
Dabartis kitokia. Sukriošėlė knyga senokai užleido vietą jaunuoliams vaizdui ir garsui. Plokščiame pasaulyje gilių tekstų nereikia, kaip kad nebereikia mokytojo ir mokinio dialogo, kai egzaminai laikomi testais. Bet kas, po perkūnėliais, liko? Už lango nuo kuprinių svorio persikreipę pradinukai šmirinėja šaligatviais, o tai reiškia, jog atėjo metas pakalbėti apie mokytojus.
Psichologės ir istorikai2009'07
 Kai redaktorė pasiūlė parašyti apie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą ir kitus panašius dalykus, apėmė nerimas. Istorija podraug su psichologija yra bene labiausiai iliuzijose paskendę mokslai, todėl užduotis lyg ir nesunki. Tačiau rašant į psichologijos žurnalą nesunku perlenkti lazdą ir užsitraukti ne tik istorikų (ne pirmas kartas), bet ir psichologų nemalonę. Kaip fizikai negali be filologių, taip istorikai išmirtų be psichologių. Skirtumas tik tas, kad pirmu atveju trauka grindžiama racionalumu, o antru - iliuzijomis.
Tikri vyrai2009'06
 Amerikiečių psichologai atliko eksperimentą: tiriamiesiems buvo skaitomos atsitiktinių skaičių sekos. Paprašyti jas pakomentuoti žmonės būtinai sugalvodavo kokį nors dėsningumą, nors perskaityti skaičiai buvo visai atsitiktiniai. Gamta nekenčia tuštumos, žmogus - chaoso, todėl būtinai sugalvoja kokį nors „patvarkymą". Sąmonė aplinką gali suvokti tik kaip pasakojimą, išgalvotą dėsningumą.
Šį kartą pasakojimas bus apie tikrą vyrą (o tai ne tas pat, kas svajonių jaunikis). Kadangi į psichologų bandymus sielos virpesius sugrūsti į lentynėles žiūriu itin skeptiškai, tai vyro „vidus" bus reikšmingas tik tiek, kiek jame telpa maisto (tikrasis pasaulio pažinimas įmanomas per skrandį). Vyras turi teisę taip manyti, tačiau tai nereiškia, kad jis yra bedvasis padaras.
Bet imkimės rimtesnės vyriškos būtybės analizės.
Malonumai – dideli ir maži2009'05
 Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus.
Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai - futbolą, japonai - sumo, italai - mafiją, lietuviai - krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta" universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos.
Tinginystės apologija2009'04
 Užgriuvus savaitgaliui jau kuris laikas nuoširdžiai tinginiauju. Mentalinė prievolė kažką veikti spaudžia smegenis, tačiau veltėdžiavimo malonumas neleidžia užsimiršti - dirbi, kad gyventum, o ne gyveni, kad dirbtum.
Nors su neveiklumu siejama daug blogybių (prarasti pinigai, ekonominis nuosmukis, žuvusieji keliuose ir t. t.), tačiau, sutikite, tykus sėdėjimas ant upės kranto nežinia kur lekiančiame pasaulyje yra keistokas, bet žavus. Išoriškai tinginiavimas gali būti painiojamas su rytiečių dvasinėmis praktikomis, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Kad ir ką kalbėtų visokio plauko jogai, tai chi mėgėjai ir Rytų kovos menų praktikuotojai, tačiau jų užsiėmimai visada turi tikslą. Tinginystei jo nereikia. Ji pati yra tikslas. Dzen meistras niekada nebus tinginys, užtat prakilnus tinginiautojas tapti dzen meistru gali be didelių pastangų.
Moterys ir pavasaris2009'03
 Prieš pradėdamas rašyti kokį nors tekstą dažnai keikiu įvardžius. Kaip apsigyvenęs svetimoje vietoje gali pradėti sapnuoti kaimynų sapnus, taip pasirinkęs prastą įvardį gali sukurti ne savo tekstą. Juolab jei esi nusiteikęs rašyti apie pavasarį.
Taigi, pavasariop. Jei būčiau stabmeldys ar bent jau padorus etnokultūrininkas su lininiais marškiniais, matyt, vertėtų kalbėti apie gamtos ciklo pradžią, gyvybės medį ir kitokius padėvėtus, bet išskalbtus gyvasties reiškimosi būdus. Tačiau kaimo reikalus palikime kaimiečiams, o patys pabandykime kreipti akis urbanizuotos būties link.
(Ne)šventos Kalėdos2009'01
 Kalėdos. Prisėdus rašyti tekstas iš karto bruka klausimą: kiek šventumo liko dabarties Kalėdose? (Iš tikrųjų problema gerokai paprastesnė: ar tekste rašyti „šv. Kalėdos" ar tiesiog „Kalėdos"?) Sveikinimai, burbami šia proga, - vienas būdų rasti atsakymą. Artimui linkime: „Laimingų šv. Kalėdų." Tad, ko gero, visi sutiks, kad laimė, kaip ir šventumas, yra neatsiejamas Kalėdų atributas.
Kai galvoju apie laimę ir jos ieškotojus, prieš akis stoja bažnyčioje pamokslą sakantis kunigas, kuriam skauda dantį. Jis beria tiesas apie Dievą, Išganymą, Meilę, tačiau tikroji laimė jam pačiam būtų nurimęs danties skausmas. Tik tiek. Jokios metafizikos.
1 2 > |
daugiau...
