Gyvenimo žaidimo treneriai2009'11
 „Koučingas - žmogaus potencialo atskleidimas, siekiant maksimaliai padidinti jo efektyvumą. Jis padeda realizuoti žmogaus unikalumą, greitai įgyvendinti norus.“ Ką jaučiate skaitydami šiuos žodžius? Skeptikai pasakys, kad tokių drąsių pareiškimų negirdėjome ko gero nuo Prancūzijos revoliucijos, šaukiančios: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“, laikų. Aiškinamės, ar tokie pažadai yra akių dūmimas, ar potenciali tiesa.
Vadinamasis koučingas (ugdomasis vadovavimas) kaip sufleruoja pavadinimo kilmės žodis „coach“ (angl. „treneris“) - tai savotiška trenerystė, tik kalbama ne apie kokią sporto šaką, o apie gyvenimo žaidimą. „Priešininkas jūsų pačių galvoje daug pavojingesnis už tą, kuris stovi kitoje teniso aikštelės pusėje“, - sakė Timothy Gallwey 1972 m. išleistoje knygoje „Vidinis teniso žaidimas“. Tai buvo tarsi perversmas žmonių sąmonėje, knyga susilaukė milžiniško populiarumo (išpirkta milijonas egzempliorių), o šie principai iš sporto buvo perkelti į kitas gyvenimo sritis, visų pirma - į verslą. Toks buvo pirmas žingsnis į tai, ką šiandien vadiname koučingu.
Išdainuoti savo sielą2009'10
 Pianistas atidengia fortepijono dangtį, paliečia pirštais klavišus ir pasigirsta muzika. Akimirksniu iškeliauju iš koncertų salės ir atsiduriu vietoje, kurią pažįstu tik aš viena. Kai iš ten grįžtu, esu jau kitokia - pailsėjusi ir pasisėmusi jėgų.
Muzika tarsi lietus nuplauna nuo sielos dulkes. Ji turi galių nukelti į tolimiausią praeitį, sužadinti viltis apie ateitį, sustiprinti džiaugsmą, sukelti liūdesį. Tačiau muzika veikia ne tik vaizduotę. Klausantis tinkamai parinktos muzikos galima išgyti nuo nerimo, depresijos, atsisakyti asmenybę griaunančių priklausomybių. „Visą gyvenimą paskyręs grožiui, šiuo metu rūpinuosi tik tuo, kaip muzika veikia sveikatą“, - teigia muzikos terapeutas doc. Alvydas Remesa, dirbantis Druskininkų „SPA Vilnius SANA“. Muzikos, arba, kaip jis pats patikslina, garsų, terapeutas sako girdintis muziką kaskart kitam žmogui ištarus savo vardą, o apie jos poveikį kalba daug ir noriai.
Kvietimas tylos valandėlės2009'09
 Ji yra maistas mūsų fiziniam ir dvasiniam kūnui. Ir kainuoja tiek nedaug - tik truputį noro, pastangų ir laiko. Tačiau nepelnytai virsta prabanga, kurią sau leidžia tik nedaugelis. Gal pabandykime? Valandėlei išjunkite visus įmanomus garsus ir patogiai įsitaisę su puodeliu arbatos leiskitės į tylos tyrinėjimus.
Viena iš tokių buvo tylėjimo patyrimo grupė. Mintis apie galimybę nekalbėti kelias dienas žavėjo naujumu ir rimtimi. Kartu šiek tiek baugino panašumu į naktines sapnų pavidalo bausmes. Visgi smalsi drąsa atvedė pažinti tylą. Ir ne tik ją...
Siūlome Jums tylos patyrimo seansą.
Pradėkite šį straipsnį suteikdami sau progą ne tik perskaityti apie tylos praktikas, bet ir patirkite buvimo tyloje malonumą 60 minučių nuo skaitymo pradžios.
Kelių į laimę daug2009'07
 Įsivaizduokite, kad nueinate į restoraną, o padavėjas, užuot pateikęs jums meniu ir priėmęs užsakymą, klausia: „Ar seniai jūs alkanas? Papasakokit šiek tiek daugiau apie savo alkį: kada jis prasidėjo, kiek laiko tęsiasi?" Tada duoda jums užpildyti keletą klausimynų apie alkį. Ir tik paskui, parinkęs savo nuožiūra, patiekia jums valgį. Patiekalą, kuris, anot jo, kitiems alkaniesiems padėjo pasisotinti.
Ar ši istorija jums nieko neprimena? O jei restoraną pakeistume kabinetu, ant kurio sienų kabo universitetų diplomai, kampe jaukiai dega toršeras, jeigu jūs ne sėdite prie staliuko, bet gulite ant kušetės, o klausimus užduoda ne padavėjas, bet akiniuotas dėdė su barzda? Aha, supratote! Taip, daugelis tradiciniais psichoterapijos metodais dirbančių specialistų pirmiau ne klausia, ko jūs norite, o labai detaliai išsiaiškina, kuo skundžiatės ir kokios to priežastys. Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į terapiją.
Egzistencinė psichologija: kaip aš gyvenu ir kodėl taip gyvenu?2009'06
 Atėjo metas pristatyti dar vieną psichologijos kryptį - egzistencinę psichologiją. Greičiausiai sugebėčiau ir pats vienas atlikti šios krypties esminių idėjų santrauką, tačiau tuomet rizikuočiau parašyti sausoką apžvalginį straipsnį. Gyvumo straipsniui suteikė ir esmines šios krypties idėjas pristatė pašnekovas - Birštone įsikūrusio Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius prof. Rimantas Kočiūnas.
Pirmas klausimas trumpas ir paprastas: kas yra egzistencinė psichologija?
Tai klausimas, į kurį galima atsakyti labai plačiai. Klientai kartais klausia tokių dalykų, ypač jeigu kur nors perskaito, kad terapeutas užsiima egzistencine terapija. Paprastai, ne akademiškai jiems atsakau taip: tai yra toks mūsų bendras darbas, kurio centre bus jūsų gyvenimas - visas, įvairiapusis. Iš pradžių mes nė nežinome, kas jame gali būti svarbaus. Pavyzdžiui, jūs ateinate pas mane, turėdamas tam tikrą klausimą. Svarbiausias dalykas, į kurį kreipsime dėmesį, - kaip jūs gyvenat, kad jums iškilo šitas klausimas. Nuo to ir pradėsim savo darbą.
Supervizija – kas tai?2009'05
 Ar jums teko turėti viršininką, kuris vengia savo pareigų ir atsakomybės? Galbūt pats buvote paaukštintas ir netikėtai pasijutote atsakingas už visą pasaulį? O gal tiesiog dirbate nelabai mėgstamą darbą, kurį dalinatės su ne itin mėgstamais bendradarbiais, guodžiatės mintimi, kad krizės akivaizdoje geriau blogas viršininkas nei jokio ir patyliukais tikitės, jog situacija kada nors pagerės? Žinomos situacijos? Štai pora neišgalvotų istorijų.
Grupė2009'04
 Didelė erdvi patalpa, ratu sustatytos kėdės ir pamažu besirenkantys žmonės. Taip prasideda grupinės terapijos seansas, arba tiesiog - grupė. Tai, kas čia vyks, liks už šio kambario sienų.
Individuali konsultacija - 50 minučių pokalbio su psichologu akis į akį - taip daugelis įsivaizduoja psichologo darbą. Tačiau psichologinę pagalbą galima suteikti ir kitokiais būdais. Vienas jų - grupinė terapija. Apie ją galima rašyti daug ir įvairiai. Beje, profesionalios literatūros šiuo klausimu netrūksta. Tačiau šiame straipsnyje neketinu leistis į ilgus grupinės terapijos metodų aprašymus. Tiesiog pabandysiu pažvelgti į grupę „iš vidaus", pakalbinusi šiuo metu grupę lankančią Ingridą, prisimindama grupes, kuriose dalyvavau, taip pat kurias vedžiau, ir galvodama apie tas, į kurias dar norėčiau patekti.
Į pagalbą pasitelkiau I. Yalomo knygą „Gydymas Šopenhaueriu" - ją perskaičiusi beveik pasijutau sudalyvavusi grupėje - ir Kauno A. Žikevičiaus „Saugaus vaiko mokyklos" Priklausomo elgesio prevencijos centro psichologę Kristiną Lukšienę, daugiau nei 10 metų dirbančią su įvairiomis grupėmis.
Apie psichologiją Lietuvoje2009'03
 Yra tokia mokslo žiniomis paremta profesija - psichologija. Pirmąją psichologų laidą Vilniaus universitetas išleido 1974 m. Pirmeiviai išėjo į plyną lauką. Kas yra psichologas? Ką jis gali veikti? Kur jis turi dirbti? Kokiomis darbo priemonėmis naudotis? Dar nė viena psichologų laida neišėjo į pensiją, tebesidarbuoja ir viską atsimena. Nebuvau pirmeivė, bet mano darbo patirtis ilgalaikė. Šios eilutės parašytos, remiantis sveikatos apsaugos psichologės praktine patirtimi, o mano mokytojai daugiausia buvo klientai ir įvairių profesijų bendradarbiai. Gerą dešimtmetį, jei ne daugiau, kolegos viską kūrė patys - ir savo darbo vietas, ir pareigybių instrukcijas. Žvejojo darbo metodikas iš užsienio, vieni iš kitų. Absolventai gaudavo paskyrimą dirbti, o darboviečių vadovai buvo priversti priimti specialistus, nors nežinojo ką su jais daryti. Psichologai nepasidavė. Kūrė savo organizacijas, pavyzdžiui, Lietuvos psichologų sąjungą, susiburdavo į neformalias kvalifikacijos kėlimo grupeles. Jei atmintis neapgauna, maždaug antrą psichologų veiklos dešimtmetį susiformavo kelios pagrindinės profesinės kryptys: klinikinė, organizacinė ir mokyklų psichologija. Dabar šių krypčių yra daugiau. Psichologų sąjunga patvirtino Etikos kodeksą. Tiesa, efektyvaus šio kodekso veikimo mechanizmo iki šiol nėra. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais kai kuriose srityse buvo tvarkingai nustatyta psichologų darbo dienos trukmė, valandiniai darbo krūviai. Tačiau apie 20 metų dirbome organizaciniame chaose, nes teturėjome alternatyvą - būti psichologu chaose ar nebūti visai. Išlikome, tačiau drumstame vandenyje prisiveisė neaiškių „žuvelių". Keisčiausios jų - įvairaus pobūdžio burtininkai, kurie prie savo pavadinimo pamėgo prisijungti žodį „psichologija".
Šokio terapija: judesių poema2009'03
 Nė vienas vaikas neišmoksta vaikščioti, bėgioti, šokti ar važiuoti dviračiu, nepažinęs gumbų, guzų ir mėlynių. Kūnui įvaldyti, išmokti plastiškai, koordinuotai judėti reikia nemažai laiko. Tačiau vaikystėje kūnas ir siela yra viena, augimas ir vystymasis vyksta harmoningai, o toks kūno pažinimas vaikams suteikia laimę, džiaugsmą, dėkingumą.
Deja, santykis su savo kūnu bręstant pasikeičia. Tampant suaugusiaisiais, siekiant būti priimtais visuomenės, pradeda vyrauti nebe noras džiaugtis ir pažinti savo kūną, o tikslinga ir kryptinga veikla. Apsidairę aplinkui pastebėsite, jog savo kūną dažnai norima valdyti. Gal ir patys kartais pamąstote, kaip būtų gerai, jei kūnas paklustų jums ir galėtumėte dirbti be nuovargio, būtumėte gražūs, madingi, stiprūs ir trauktumėte kitų dėmesį. Ir tikriausiai pasidaro pikta, kai kava nepadeda nuslopinti miego poreikio, kai kūnas reikalauja kitokio maisto, nei siūlo pasirinkta dieta, kai nepakeliate tiek svarmenų, kiek norėtumėte. Atkreipę dėmesį į savo santykį su kūnu, tikriausiai pastebėsite, koks jis pavargęs nuo jūsų pačių kovos su savimi. Kartais jis net priešinasi siųsdamas signalus - ligos simptomus. Paklauskite savęs, ar norite ir toliau kovoti su savo kūnu, ar gyventi su juo santarvėje?
Psichologinė ir dvasinė pagalba: ką rinktis?2009'01
 Pastaruoju metu atsirado daug įvairių dvasinių centrų. Tai ir „naujosios bangos" krikščioniškieji judėjimai, tokie kaip „Tikėjimo žodis", ir Rytų religijų mokytojai - budistai, induistai, ir astrologai, ošo, okultistai, šamanai, eklektinės mokyklos bei daugybė kitų. Daugelis jų skelbiasi sprendžiantys psichologines problemas. Natūraliai iškyla klausimas, kuo šių centrų siūloma pagalba skiriasi nuo psichologų teikiamos? Ir kaip žmogui susigaudyti, kas jam siūloma?
Norint į šį klausimą atsakyti kvalifikuotai, vertėtų atlikti mokslinį tyrimą. Lietuvoje dvasiniai sąjūdžiai psichologiškai beveik netyrinėti. Akademiniai psichologai į dvasinius judėjimus nesigilina arba žiūri į juos skeptiškai. Kita vertus, kiek meditavimo instruktorių pasiūlys žmogui kreiptis į psichoterapeutą?
1 2 > |
daugiau...
