Kai draugai išeina2010'01
 Yra toks angliškas posakis, kurio prasmę galima nusakyti taip: vieni draugai atsiranda iš reikalo, kiti - nes sutapo laikas ir aplinkybės, o treti išlieka visam gyvenimui. Kiekvienas galvojame, kad turime draugų visam gyvenimui. Ir ne vienam pasitaiko, kad draugas, su kuriuo ketinome kartu pasenti, išeina, užtrenkdamas už savęs duris.
Draugystė - kaip augalas, kurį reikia laistyti. Todėl nenuostabu, kad neretai vienam iš draugų išsikrausčius į kitą miestą ar šalį draugystė nutrūksta - nebesusibėgsi arbatos kas vakarą, neatlėksi vos tik draugą ištiks bėda. Be to, pasikeitus aplinkai, lieka mažiau bendrų įspūdžių, apie kuriuos būtų galima pasišnekėti. Atsiranda daugiau pauzių ir nutylėjimų, temų, kuriomis nesikalbama. Panašios situacijos galimos ne tik vienam iš draugų išsikrausčius. Draugystės nutrūksta ir įvykus kitiems radikaliems gyvenimo pokyčiams, tokiems kaip vedybos, skyrybos, vaikų gimimas, pareigų pasikeitimas. Kaip elgtis, kai draugas nutolsta? Ką daryti, jei rengiesi keisti savo gyvenimą, tačiau nenori prarasti draugų? Kada laikas ištarti „sudie“?
Draugystės anatomija2010'01
 Ar iš tiesų tikrai draugystei reikia suvalgyti pūdą druskos? Kuo vyrų draugystė skiriasi nuo moterų? Galų gale, ko apie draugystę turėtume išmokyti savo vaikus?
Žiniasklaidoje apie draugystę kalbama nedaug. Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros doktorantas Antanas Kairys įvardija tokias priežastis: ši tema nesukelia sensacijų, ji asmeniška, be to, daugeliui žmonių draugystė nepelytai atrodo savaime suprantamas dalykas. O kad draugystė yra kur kas sudėtingesnis reiškinys, patvirtina ir psichologo Jordžio Mišino mintys. Drauge su profesionalais savo pastebėjimais pasidalijo ir mūsų skaitytojai - sociologė Rūta, architektas Gediminas bei studentė Laura.
Kad kažkas šalia nusijuoktų2009'12
 Ruošdama klausimus Algiui Ramanauskui atsidariau ctv.lt. Juokiausi daug, ir dėl to buvo truputį nesmagu - juk tai toks, švelniai tariant, nešvelnus humoras.
Jūs pristatomas kaip profesionalus humoristas, Lietuvos juodojo humoro autoritetas. Ką apie tai manote?
Manau, kad tai neteisinga dėl to, kad toli gražu ne iš humoro pragyvenu ir kad tai yra banali durnystė dėl to, kad nesijaučiu jokiu autoritetu, ir sakau tai visiškai nesimaivydamas.
Ir dar. Niekada nesuprasdavau, kas per tuftelė yra tas „juodasis humoras“. Nors šaudykit mane, nesuprantu. Taip, tai lyg ir susiję su cinizmu, drastiškumu, bet juokingumo algoritmai ten tie patys, bendri tiesiog humorui.
Tai yra žurnalistinis filadelfijiškumas. Kvailas ir tiesmukas. Štai, neseniai sužinojau, kad keli filadelfijai man inkriminuoja aklą meilę „subtiliam britiškam humorui“ - suprask, čia jie mane cituoja. Nors aš gyvenime nesu sakęs tokių banalybių ir visada pabrėždavau, kad netikiu etniniu humoro aspektu; man tai tėra mitas.
Pasakyk, iš ko juokiesi...2009'12
 Vaikai juoktis pradeda būdami trijų-keturių mėnesių - gerokai anksčiau nei ištaria pirmąjį žodį. Suaugusieji žodžių žino be galo daug. Gal todėl jie rečiau juokiasi?
„Neturi humoro jausmo“, - teisinu pati save, kai atgręžiu nugarą ar stengiuosi išvengti kokio nors nelabai įdomaus man pasirodžiusio pašnekovo. O ką reiškia - neturi humoro jausmo? Nesijuokia iš mano juokelių? Nemoka prajuokinti manęs? O gal apskritai mažai juokiasi?
Dovana, kuri nekainuoja2009'11
 Nors žodžiai neturi materialaus pavidalo, kartais jie gali būti tokie pat skaudūs kaip kumštis per veidą arba malonūs - kaip švelnus paglostymas. Žymus psichoterapeutas Ericas Berne teigė, kad viena pagrindinių žmogaus elgesio motyvacijos formų yra pripažinimo poreikio tenkinimas. Socialinėse situacijose stengiamės būti pastebėti, o mūsų savijauta priklauso nuo ženklų, kuriais kiti perduoda, kad mus pamatė ir kad mes jiems padarėme įspūdį. Negaudamas pripažinimo ženklų, išreiškiamų žodžiu, veiksmu, gestu ar bent žvilgsniu, žmogus netenka emocinės pusiausvyros.
Neseniai atsitiktinai teko išklausyti psichologų iš Norvegijos paskaitą apie techniką, skirtą darbui su vaikais ir paaugliais. Šioje paskaitoje dalyvavau kaip vertėja, tačiau tai, ką išgirdau ir sužinojau, man buvo įdomu ir kaip praktikuojančiai psichologei.
Meilė sau2009'11
 E. Frommas knygoje „Meilės menas“ rašo, kad „be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos“. Kas nutinka, kai mylime patys save? Ar tuomet meilės kitiems lieka mažiau? Kaip siejasi meilė ir disciplina, kaip praktikuoti meilę sau? Šių klausimų vedamas leidausi į kelionę, kurioje ne tik ieškojau atsakymų, bet ir kūriau šiltesnį santykį su pačiu savimi. Kelionės ataskaita - žemiau.
„Mylėk savo artimą kaip patį save“. Pradėsiu nuo šio tikrai žinomo posakio. Svarbiausia jo įkūnijama mintis - žmonių lygiavertiškumas. Jei myliu save labiau (ar mažiau) nei kitą, nusižengiu šiam mokymui. Grafiškai šis posakis pavaizduotas pirmame paveikslėlyje. Iš jo matyti, kad bendrauti su žmogumi, t. y. kurti bendrumą, ir mylėti galiu tik tada, kai esu lygiavertis jam. Bendravimas priklauso ne tik nuo manęs. Kitas žmogus gali jaustis svarbesnis ir mane žeminti. Jei pasiduodu tokiam poveikiui, tuomet kitą pradedu mylėti labiau nei save. Jaučiuosi mažiau svarbus, mažiau reikšmingas. Ir, priešingai, jei kitas mane garbina ir pasiduodu tokiam poveikiui, tada pradedu mylėti kitą mažiau. Jaučiuosi reikšmingesnis ir svarbesnis už kitą žmogų. Išvada paprasta: norint išlaikyti lygiavertį santykį, reikia kitą mylėti tiek pat, kiek save. Nei daugiau, nei mažiau. Bet koks nukrypimas nuo šios normos trukdo bendrauti.
Aš myliu, o manęs – ne...2009'10
 Pokalbis apie nelaimingą meilę bus trumpas, bet išblaivys - sugriausime šio reiškinio idealizavimą. Tačiau galbūt paskui gyventi bus lengviau, nes galėsime savęs paklausti: tikrai myliu be atsako ar tik noriu mylėti taip niekada ir nepasiekdamas savo troškimų objekto?
Iliuzijas apie nelaimingą meilę padės išsklaidyti psichoterapeutė Dalė Juozapaitienė.
Nelaiminga, vienpusė meilė. Kodėl taip atsitinka?
Kalbant apie meilę be atsako, reiktų skirti du atvejus. Visų pirma, tai situacija, kai įsimylime žmogų, kuris neatsako tuo pačiu (nes myli kitą žmogų, turi šeimą, esame jam dėl vienų ar kitų priežasčių nepatrauklūs). Paprastai eina laikas ir susitaikome su skausmu, randame būdų, kaip jį išgyventi, ir vieną dieną prasideda nauja meilės istorija. Vienpusė meilė pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau jei pastebime, kad situacija kartojasi, jau kelintą kartą „lipame ant to paties nelaimingos meilės grėblio“, reikia susimąstyti. Toks vis besikartojantis nelaimingas įsimylėjimas - tai užslėpta žmogaus baimė turėti kontaktą, palaikyti santykius su kitu asmeniu.
Apsėstoji2009'10
 „Aplinkiniams atrodau niekuo neišsiskirianti moteris, o pati jaučiuosi kaip filmo apie nelaimingą meilę pagrindinė veikėja. Esu jos užvaldyta. Tiesiog apsėsta. O kai paanalizuoju savo gyvenimą, suprantu, jog tas filmas seniai jau virto serialu, kurio negaliu liautis žiūrėti“, - pasakoja 35 metų Olivija, kompiuterinių sistemų specialistė.
„Prisimenu pirmą kartą, kai pajutau tarsi gyvenčiau kino filme: dvyliktoje klasėje važiuodama autobusu netyčia sutikau bendraklasės pusbrolį Andrių, kurį buvau slapta įsimylėjusi. Jis manęs ko gero nė nepastebėjo, nei kai mus supažindino, nei autobuse. O aš sekiau kiekvieną jo judesį ir kai jis išlipo, į šlapią sniegą iššokau ir aš. Kurį laiką ėjau iš paskos. Jis kažko tarsi pasisuko į mane, aš nutirpau iš susijaudinimo: „Pasisveikins?“, bet jis pasuko galvą į kitą šoną ir... perėjo į kitą gatvės pusės. „Visai jis į tave nežiūrėjo, kvaile tu, jam rūpėjo, ar automobilis neatvažiuoja“, - išbariau save. Ir supratau, kad užteks vaidinti persekiotoją. Niekam apie tai nepasakojau, nes buvo truputį gėda, bet tai, kas dabar dedasi su Luku - bendradarbiu iš kito filialo - dar didesnis cirkas. Tiesiog kraustausi iš proto. Mūsų „romanas“ tęsiasi beveik pusmetį.
Pinigai ir sėkminga santuoka2009'10
 Sutuoktinių santykiai gali pašlyti ne tik dėl nesutapusių charakterių, bet ir dėl ydingai tvarkomų finansų. Pinigų trūkumas, neteisingas jų paskirstymas ar nevienoda įtaka priimant su turtu susijusius sprendimus tampa rimta kliūtimi vedybinei laimei.
Koks bus kiekvieno suaugusio šeimos nario indėlis į bendrą piniginę? Kas iš jų apmokės sąskaitas? Kuris turės svaresnį balsą sprendžiant dėl didesnių pirkinių? Ar sutuoktiniai privalės vienas kitam „deklaruoti“ savo asmenines išlaidas? Atsakymus į panašius klausimus turi atrasti beveik visos gyvenimą kartu pradedančios poros. Abiem pusėm priimtinas sprendimas padeda ne tik subalansuoti šeimos biudžetą, bet ir siekti sėkmingos santuokos.
Psichologinis poveikis: kaip išvengti spąstų?2009'09
 Žmonių bendravimas panašus į šokį. Judesių pakartojimas, vedimas, paklusimas, pasipriešinimas, susiderinimas... O ką daryti, kai skamba tik vieno iš šokėjų užsakyta muzika? Kaip pasakyti, kad ketini nepriimti kvietimo šokti? Kad šokis neįdomus ir neviliojantis, o kartais - netgi pavojingas?
Tęsiame nutrūkusį pokalbį apie psichologinį poveikį ir pasipriešinimo jam metodus. Įsivaizduokime, kad lygus jums pagal pareigas bendradarbis sako:
„O, jūs jau išeinate? Taip anksti?“
Pabandykite nuoširdžiai atsakyti, kokia pirmoji jūsų reakcija į tokius žodžius?
1 2 3 4 > |
daugiau...
