(NE)PIRKTI?2009'12
 Kasmet paskutinis lapkričio šeštadienis Europoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje - paskutinis lapkričio penktadienis) skelbiamas Pasipriešinimo pirkiniams diena („Buy Nothing Day“). Šią dieną žmonės skatinami susimąstyti apie priklausomybę nuo vartojimo ir visą parą nieko nepirkti. Pasipriešinimo pirkiniams dienos idėja 1992 metais kilo amerikiečių menininkui Tedui Deivui (Ted Dave). Gal todėl, kad reklamos lankstukų krūvoje dar neužkastas jo protas negalėjo suprasti minios žmonių, lapkričio mėnesį pradedančios „pirkti“ Kalėdas?
Anot šios šventės šalininkų, prasidedant kalėdinių pirkinių sezonui žmonėms svarbu priminti, kad artimiesiems labiau nei daugybės daiktų reikia šilumos, gerų žodžių ar daugiau dėmesio. Skamba išties gražiai, bet turbūt daugeliui tai ir telieka tik ausiai malonus skambesys. Mums smagu gauti dovanų mielus, reikalingus ar gražius daiktus ir juos dovanoti. Tik įsivaizduokite, jei paklausta, ką gavo dovanų iš vyro Kalėdoms, bendradarbė jums atsakytų: „Ai, žinai... gavau ilgą apkabinimą, du kartus daugiau bučinių ir tris kartus daugiau komplimentų.“ Ką kiekvienas iš jūsų pagalvotumėte, taip ir liks jūsų pačių galvose ar širdyse. Kaip sako psichologas Marius Daugelavičius, tokie jau mes esame - dovanomis dažniausiai norime įtikti, patikti ar būti įvertinti, tiesiog ne prastesni už kitus. Antra vertus, paprastai mes nuvertiname tas dovanas, kurių parduotuvėse nenupirksi.
Kitoks požiūris į savižudžius teroristus2009'11
 Terorizmo fenomenas visuomet masina ir kelia didžiulį visuomenės susidomėjimą. Apie įvykusį teroro aktą ar savižudžio išpuolį televizija ir žiniasklaida skelbia tuojau pat ir vadina tai „išskirtinėmis naujienomis“. Pastatų griuvėsiai, rūkstantys dūmai, verkiantys ir drebantys žmonės įvykio vietoje - tai vaizdai, kurie dažniausiai pasiekia mus iš televizijos ekrano. Tačiau tai yra šioje televizijos ekrano pusėje. O kas kitoje? Kas vyksta iki teroro akto? Kokia jo užuomazga? Kokie motyvai? Visa tai - klausimai. Paieškokime atsakymų.
Tarptautinį pripažinimą pelnę mokslininkai A. S. Milleris ir S. Kanazawa evoliucijos psichologijos požiūriu nagrinėdami žmogaus prigimtį atsako į daugelį iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamų klausimų.
Mažas pasaulis (II)2009'09
 Tėvynės, galima ir ne taip skambiai - gimtųjų ištrepentų vietų - ilgesys, pasalūniškai įsimetęs kažkur tarp šonkaulių, dažnam išvykusiajam kartkartėmis netikėtai dryksteli. Tarsi nulaužtu nagu šiurkščiai per jautrią vietą brūkšteli. Kad ir kaip sočiai, stilingai ar dar kaip visaip šviesiai, prašmatniai tasai gyventų.
Vos įvažiavę į Kauną nespėjome ilgiausia Lietuvos gatve (sakoma, Savanorių prospektas prasideda laikinojoje sostinėje, o baigiasi dabartinėje arba atvirkščiai - čia toks senas juokelis) nė trijų minučių pavažiuoti, o dukra Indrė, jau kelerius metus gyvenanti JAV, lūžtančiu balsu, primenančiu paaugliškas mutacijas, kylančia intonacija veik išrėkia: „Tu mane apgavai! Sakei, kad Kaunas tapo daug gražesnis per tuos kelerius metus! Šiuolaikiškas - tai tos dvi automobilių parduotuvės!? Kitkas tik dar labiau aptriušę...“ Lyg ir išsikvėpė ar susivaldė, o akimi, esančia virš ausies, vairuodama mačiau numirksimas ir atgal į sūriuosius kanalus varomas palaidūnes ašaras. Ką čia besakysi, bandysi aiškinti ar aiškintis...
Mažas pasaulis (I)2009'06
 Vos tik lėktuvas pakyla, nutrūksta bambagyslė, rišanti su namais, darbais, veikla, kuria diena iš dienos užsiimi. Lieki su savimi bei savo mintimis, ir joms netrukdo kasdiena apsivėlusi rutina. Net matyti iš dešimties kilometrų aukščio geriau nei iš arti, stovint netoliese. Ko gero, tokia „vidinės akies" sandara.
Kiek to mūsų pasaulio yra? Šiek tiek daugiau nei aštuonios valandos į Vakarus - ir jau remiesi į svajonių šalies pakrantę. Daugeliui tautiečių pasaulis pastaruoju metu sumažėjo. Ir ne tik internetas, kelionės aplink Žemę ar į kurį nors jos pakraštį bei darbas svetur - namai čia, gimtinėje, dėl to „kalti". Ko gero, patys ūgtelėjome, taigi ir horizontą tolesnį matome. Aš bent tikrai. Ne, nesu šiuolaikinių akcelerantų ūgio, bet matau, nes rūpi. Vyresnėlė gyvena Užatlantėje.
XXI a. moters misija2009'06
 Žodis „misija" akimirksniu primena filmų seriją „Neįmanoma misija“, kur Tomas Cruise'as keliskart „gelbėjo pasaulį“. Šis straipsnis taip pat apie pasaulio gelbėjimą ir apie iš pirmo žvilgsnio neįmanomą misiją. Tik Tomas Cruise'as čia niekuo dėtas. Panašu, kad tikrosios XXI a. žvaigždės vaidmuo teks Moteriai.
Kokia apskritai yra moters misija? Kad ir kaip gudrautume prieš save ar kitu, visgi esmių esmė per visus amžius išlieka ta pati - pagrindinė moters paskirtis Žemėje yra duoti gyvybę. Tai reiškia ne tik fizinį veiksmą - išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet duoti gyvybę plačiausia šio žodžio prasme - kurti jaukumą, pildyti erdvę, rūpintis ir globoti, puoselėti žmones ir idėjas, „maitinti" juos savo energija ir dėmesiu. Čia prisimenu garsaus psichologo ir psichoanalitiko Eriko Ericsono eksperimentą, atliktą su berniukais ir mergaitėmis: vaikams davė žaislų ir paprašė su jais sukurti siužetą įdomiam filmukui. Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad mergaitės žaidė su vidine erdve: iš trinkelių statė uždaras teritorijas, namus, kuriuose vyko ramus šeimos gyvenimas, o berniukus domino išorinė erdvė: jie statė bokštus, kartais juos griovė ir ardė (!), veikė kažką dinamiško. Erikas Ericsonas, įvairiai interpretavęs gautus rezultatus, galiausiai pripažino, kad moters vidinė erdvė ir yra jos esmė, o vyro siekis išsiveržti už savo paties ribų - specifinis jo esybės bruožas. Tuo pasakoma viskas: vyrų ir moterų, apskritai visos žmonijos, raidos alfa ir omega - moteris kuria, gyvena gyvenimą, o vyras veržliai juda pirmyn. Tai yra mūsų prigimtis, kad ir kaip maskuotumės civilizacijos eigoje gautais įgūdžiais, nuo savęs nepabėgsime.
Internetas: tikrovės paieškos2009'05
 Internetas mums tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, erdve, kurioje praleidžiame nemažai savo gyvenimo laiko. Lietuvoje atliktas tyrimas rodo: iš visų Lietuvos gyventojų internetą kaip informavimo priemonę renkasi daugiau nei 20 proc. Atsiranda vis daugiau žmonių, ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus, kurie mielai leidžia savo laisvalaikį kibernetinėje erdvėje, siekdami pabendrauti, pasilinksminti, atrasti savo antrąją pusę. Būtų paviršutiniška manyti, jog bendravimas internetu - paprasčiausiai būdas įdomiai „užmušti" laiką.
Aukoji – saugiai investuoji2009'04
 Aukoju. Dažniausiai, ateinantiesiems į namus maisto produktais. Bet kai jogos mokytojas paragino aukoti, man kilo noras pasipriešinti.
Vėliau apie aukojimą perskaičiau asmeninės finansinės laisvės mokytojo Bodo Schaferio knygoje, taip pat išgirdau Algirdo Karaliaus seminare. Artėjo Kalėdos - metas, kai tampame dvasingesni: apdovanojame namiškius, nusiunčiame SMS gerumo akcijai. Apie aukojimą besisukančios mintys davė rezultatų: prisidėjau prie vieno labdaros projekto. Seniai sieloje lankėsi tokios Kalėdos. Norėjosi apie tai pasakoti kiekvienam sutiktajam. Ir kaskart papasakojusi pajusdavau, kad kažkas ne taip.
Neatsakytų klausimų liko: ką bendro turi aukojimas, dvasinis gyvenimas ir sėkmės, finansinės laisvės mokymai? Iš kitos pusės, jeigu tokios iš pažiūros priešingos stovyklos kalba apie tą patį, greičiausiai aukojimas veikia. O gal tai tiesiog spekuliacijos, kaip ir viešųjų ryšių technologijos, paverčiančios aukojimą reklamavimusi? Dėl teisybės lai šneka abidvi pusės. Kalbinu Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą Arvydą Malinauską ir asmeninės sėkmės trenerį, pardavimo mokytoją Algirdą Karalių. Beje, dėl priešingų stovyklų klydau. Ir klausimų nebeliko.
Elito beieškant2009'04
 Elito klausimas yra vienas labiausiai intriguojančių diskusijos objektų. Elito aptarimas įaudrina. Sunku pasakyti kodėl: ar dėl to, jog tai gera terpė prisidangstant elito ketinimais kurti įvairias sąmokslo teorijas, ar todėl, kad varvinant seilę kalbėti apie blizgančią elito kasdienybę tėra vienintelis būdas prisiliesti prie įsivaizduojamos tikrovės. Tačiau, apie elitą galima kalbėti ir kitaip.
Pirmiausia, galima pastebėti, jog elito sąvoka nėra vienareikšmė, netgi paliekant nuošaly elito kaip žmonių grupės turinį. Pasak elitologijos specialistų, elitą galime suprasti dvejopai: kaip gabiausius ir labiausiai patyrusius savo srities lyderius arba kaip mažą žmonių grupę, užimančią svarbius postus ir sukaupusią didžiulę galią savo rankose. Pirmasis variantas be abejonės implikuoja analogiją tarp elito ir lyderystės. Šia prasme kalbėdami apie elitą dažniausiai minime didžiausius savo šalies žmones, kurie savo darbais užsitarnavo mūsų pagarbą ir garbingai atstovauja savo profesijai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Antrasis variantas siūlo elitą suprasti kaip turinčius begalinę galią asmenis, nebūtinai garbingus ar gabiausius savo srities profesionalus, bet sugebėjusius vienokiais ar kitokiais būdais užimti svarbius postus.
Prostitucija – svajonių laidojimo namai ar kelias į šviesesnį rytojų?2009'03
 Kartą gyveno prostitutė vardu Marija. Minutėlę. „Kartą gyveno" - taip prasideda pasakos vaikams, o „prostitutė" - čia jau skirta suaugusiesiems. Kaip galiu pradėti knygą tokia akivaizdžia prieštara? Bet vieną akimirką esame pasakoje, o kitą - jau ties bedugne, todėl pradžią tokią ir palikime. Kartą gyveno prostitutė vardu Marija. (P. Coelho)
Šis trumputis pasažas iš Paulo Coelho romano „Vienuolika minučių“ visai neatsitiktinis. Nors straipsnis ir nėra knygos recenzija, negaliu susilaikyti netaręs keleto žodžių apie ją, juolab kad perskaityta knyga ir paskatino parašyti šį straipsnį.
Kas gi lėmė tai, jog žymiojo brazilo aprašytoji istorija palietė daugelį skaitytojų? Teko šia tema kalbėti ne su viena knygą perskaičiusia mergina ir kone visos jos pabrėžė, jog „Vienuolika minučių" privertė susimąstyti apie gyvenimą. Susimąstau ir pats: kuo mano pažįstamas merginas patraukė šis kūrinys? Permąstyti vertybes? Laisvės supratimą? Troškimą siekti svajonės? Nepalūžti beviltiškoje situacijoje?
Moteriškumo paieškos2009'01
 Viskas prasidėjo nuo masažo. Tiksliau, nuo jį dariusios kineziterapeutės patarimo: „Turėtum pažadinti savo moteriškumą." Sunerimau ne juokais.
Na, taip - juk pati save išlaikau, vairuoju, verkiu retai ir dar nė karto negimdžiau. Nenuostabu, kad užspaustas moteriškumas siunčia SOS signalus per mano persuktą kairiąją (o gal dešiniąją?) koją. Paprastai visų instrukcijų laikausi, o rekomendacijas klusniai vykdau. Iš knygų lentynos ant stalo nusileido „Feminizmo ekskursai" ir „Bėgančios su vilkais" (žinau bent vieną vyrą, kuriam, jo žodžiais tariant, ši knyga padėjo suprasti moteris), o visų pažįstamų moterų ir merginų ėmiau klausinėti, kas, jų nuomone, yra moteriškumas. Kad studijos būtų rimtesnės, pakalbinau ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentę Jolantą Reingardę.
1 2 > |
daugiau...
