Darbas. Perkrautas2010'01
 Lietuvių tautosakoje posakių apie darbą - begalės. Gražių ir prasmingų, šlovinančių darbštuolius ir smerkiančių tinginius. Tik kažkodėl dabar atsiminiau šį: „Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas." Gal kalti tie nelemti sunkūs laikai?
„Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai...“ - šypsosi Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.
Sėkmės paslaptis – veikti išvien2009'12
 Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas tikėjo, kad žmonės motyvuojami seksualinio instinkto, o individualiosios psichologijos kūrėjas Alfredas Adleris manė, jog žmogaus elgesio motyvacinė jėga - tarpasmeniniai santykiai.
Vaikui bendraujant su kitais žmonėmis gimsta jo psichologinis menkavertiškumas. Matydamas daugiau pasiekusius vyresnius brolius ir seseris bei pranašesnius tėvus vaikas jaučiasi menkesnis. Tačiau menkavertiškumas tampa varomuoju mechanizmu siekiant pranašumo - pralenkti vyresnius ir galingesnius už save. Pasak Adlerio, šis pranašumas gali būti sėkmingai įgyvendintas remiantis socialiniu interesu, t. y. savo tikslus derinant su visuomenės gerove.
Jei jūs žymiam psichoterapeutui Alfredui Adleriui užduotumėte klausimą, kas atveria duris į sėkmę, pasitenkinimą darbu ir gyvenimu, jis tikriausiai atsakytų: „Jūsų socialinis interesas.“
Atrasti naują vadovą savyje2009'11
 Mažėjantis pelnas, nepatenkinti darbuotojai, įmonės perstruktūravimas - ekonomikos lėtėjimo laikotarpiu vadovai susiduria su visiškai kitokiais uždaviniais nei jai kylant. Jie sudėtingesni, reikalauja gilesnio emocinio pasirengimo bei psichologinių žinių.
Sunkmečiu dažniau nei kitu metu žmonių akys krypsta į vadovus - apie vyriausybės pasirinktus metodus krizei spręsti diskutuoja net ir tie, kas niekada nesidomėjo politika nei ekonomika. Iš vadovų tuomet tikimasi daugiau, o jų klaidos vertinamos griežčiau nei įprastomis sąlygomis. Kokius įgūdžius turėtų ugdyti vadovai? Kokias žmonių viltis jie gali pateisinti, o kada turi prisipažinti esantys bejėgiai? Galiausiai - kas išliks? Šiomis temomis diskutuojame su profesore dr. Asta Pundziene, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Mokslinių tyrimų ir doktorantūros dekane.
„Stiklinių lubų“ reiškinys praktikoje2009'10
 Energingos, šiltos, savimi pasitikinčios moterys pasitinka mane su šypsena. Labai moteriškos ir kartu dalykiškos. Prisėdame išgerti po puodelį kavos. Mano pašnekovės bendravardės - p. Daiva Račkauskienė ir p. Daiva Rakauskaitė. Jos abi finansų analitikės, tik pasirinkusios skirtingus karjeros kelius. Jų vardai galbūt daug kam nežinomi - tai ne televizijos žvaigždės ir ne politikės. Bet vis dėlto šios moterys - neeilinės asmenybės. Tuojau išgirsite jų istorijas ir jums patiems rinktis, ko iš jų pasimokysite.
Pradėkime nuo biografijos. Gal galite trumpai prisistatyti?
Daiva Račkauskienė: Esu pensijų fondo valdytoja, vadovauju komandai ir esu atsakinga už pensijų fondo strategiją. Dabartiniame „Swedbank" dirbu jau 14 metų. Iki liepos 20-os dirbau Vilniaus filiale, bet neseniai pradėjau dirbti Švedijoje investicijų valdymo bendrovėje „Swedbank Robur“.
Daiva Rakauskaitė: Esu UAB „Strata“ partnerė ir konsultantė, taip pat Finansų analitikų asociacijos (FAA) prezidentė. Baigiau ekonominę kibernetiką Vilniaus universitete. Mano specialybė - finansų analitikė.
Šalin lyčių schemas!2009'10
 „Stengiuosi, stengiuosi ir vis negana. Atrodo, taip niekad ir nesulauksiu įvertinimo. Girdžiu tik priekaištus ir kritiką. Be pagyrimo, be paplekšnojimo per petį, be jokio atlygio už kokybiškai atliktą darbą. Šią savaitę du vakarus darbe „ariau“. Visąlaik kažkam kitam, ne man pakeliamas atlyginimas, kažkas kitas paaukštinamas pareigose. Kartais jaučiuosi tokia nepastebima, kaip pilka pelytė, o gal tiksliau, darbinis arklys, ant kurio visi joja...“
Tokius ir panašius skundus girdžiu ne iš vienos moters. O Jums ar pažįstama tokia situacija? Šiame straipsnyje panagrinėsiu ją nulemiančius veiksnius. Į paviršių iškelsiu povandenines sroves, demaskuosiu dalykus, apie kuriuos Lietuvoje beveik nekalbama ir giliau nepamąstoma. Tai tartum kultūrinis tabu patriarchalinėje visuomenėje, todėl prašau atviro proto ir laiko apmąstymams perskaičius straipsnį. Iš anksto perspėsiu, kad vienareikšmio atsakymo nebus. Psichologija - tai ne matematika. Čia nėra šimtaprocentinio tikslumo, tik tikimybės. Psichologija, kaip ir gyvenimas, tai lygtis su per daug nežinomų kintamųjų. Taigi, remdamasi moksliniais tyrimais ir darbine praktika išsamiau supažindinsiu su moterų diskriminacijos problematika.
Tai, ką darau dėl savęs2009'09
 Winstonas Churchillis, per savo gyvenimą išleidęs daugybę knygų, nutapęs šūsnis puikių paveikslų ir 65 metus buvęs tarp garsiausių Didžiosios Britanijos politikų, yra pasakęs: „Žmonės būna dviejų rūšių: tie, kuriems darbas reiškia darbą, o malonumas - malonumą, bei tie, kuriems darbas ir malonumas yra vienas ir tas pats."
Kalbant apie persidirbimo pavojus, girdint apie mirties nuo darbo atvejus mintyse iškyla prie kompiuterio susmukusio kostiumu vilkinčio, na, gerai, japono vaizdas. Tačiau kaip pavadinti menininką, dieną naktį galvojantį apie tinkamiausią dermę savo kūriniui, arba mokslininką, iš sapno pažadintą genialios minties? Riba tarp pirmojo bei antrojo įvaizdžių vos įžiūrima, tačiau ji egzistuoja. Kaip ir toji, kuri skiria meilę nuo manijos. Specialistai teigia, kad kūrybinis darbas, kuris nuolat pateikia naujus iššūkius, netampa priklausomybe. Na, nebent paverčia žmogų priklausomą nuo noro save realizuoti ir patirti prasmingumą bei pilnatvę, nekreipiant dėmesio į tokius dalykus, kaip finansinė nauda, šlovė ar įtakingumas. Apie visa tai kalbuosi su mišraus choro „Saluto“ vadove Ramute Štreimikyte.
Liga, kuria didžiuojamės2009'09
 Priklausomybė nuo darbo - tai obsesinis-kompulsinis sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad žmogus sau kelia pernelyg didelius reikalavimus, negeba kontroliuoti darbo įpročių ir įsitraukia vien tik į darbą, atsisakydamas daugumos kitų gyvenimo sričių (B. E. Robinson, 1998).
Aštuntajame dešimtmetyje Japonijoje atsirado terminas karoshi, reiškiantis mirtį ar ligą (pavyzdžiui, savižudybę ar širdies nepakankamumą, mirtinus astmos priepuolius), kurią sukelia persidirbimas. Regis, pamažu vejamės rytiečius. „Pasiskolinome“ iš jų jogą, sumo imtynes, valgymo lazdeles, kitų puikių dalykų, deja, nedaug trūksta - pasieksime ir jų darboholizmo lygį (kuris jau senokai didesnis nei 20 procentų visų dirbančių žmonių). Todėl gal užteks didžiuotis savo besaikėmis darbo valandomis ir laiko neturėjimu, lyg tai suteiktų mūsų asmenybei kokios pridėtinės vertės. Kraupstu, kai vienas draugas man nuolat giriasi jau kelinti metai neturįs laiko atostogoms, - juk nuo persidirbimo žmonės miršta!
Karjeros posūkiai ir kryžkelės2009'07
 Darbo keitimas šiais laikais yra toks pat natūralus dalykas kaip kasmetinės atostogos, vizitas pas odontologą ar kirpėją. Dažnai jis kupinas vilčių, neretai - gana skausmingas, bet visada leidžia šiek tiek kitaip, atidžiau, pažvelgti į save. Kodėl ryžausi ieškoti naujų perspektyvų? Ar būsiu laimingesnis, tą patį darbą dirbdamas kitoje kompanijoje?O galbūt laikas iš esmės keisti profesiją?
Įvairių tyrimų duomenimis per savo darbingą laikotarpį žmonės mažiausiai 10 kartų pakeičia darbo vietą. Ir šie duomenys dar iš tų laikų, kai gyvenimas nebuvo taip įsibėgėjęs. Dabar vienoje vietoje padirbėjęs ketverius metus jau esi kone „veteranas“- „darbo visam gyvenimui“ sąvoka su nedidelėmis išimtimis nebeegzistuoja. Juk gyvenimas tuo ir žavus, kad nuolat kinta. O pokyčiai priverčia mus šiek tiek pasitempti, atskleidžia kažką nauja ir papildo patirties bagažą.
Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka2009'06
 Karjera - tai kelias su posūkiais, kilpomis, kliūtimis, pakeleiviais ir pagalbininkais. Jei žingsniuoji juo atvira širdimi ir plačiai atmerktomis akimis, tas kelias pasiūlo daugybę netikėtumų ir galimybių. Būtent apie tai šnekuosi su Leonu Judelevičium, kuris prisistato lėktuvų pilotu, nors ši, naujausia profesija - tik vienas iš jo karjeros kelio posūkių. Kažin, ar paskutinis?..
Tiesą sakant, žinau tik legendą - kažkas iš kolegų manęs paklausė: „Ar žinai, kad Leonas skraido?" Kokia tos legendos pradžia?
Pasitaikė situacija - vienas kolega kažkokia proga užsiminė, kad mokosi sklandyti. Tada prisiminiau, jog kadaise, dar paauglystėje, norėjau tapti lakūnu. Norėjau, bet buvau ne toks, kokį tais laikais galėjo priimti į aviaciją - duomenys prasti, ne komjaunuolis, o dar regėjimas neidealus...
Planuojame laimę: apie profesinio gyvenimo madas, vertybes, dilemas ir pasirinkimus2009'06
 Labai populiaru ir madinga tapo orientuotis į rezultatą, siekti užsibrėžto tikslo, sėkmę it jautį čiupti už ragų, planuoti savo gyvenimą ir ryžtingu žingsniu žengti į palaimingą ateitį.
Knygos apie tai, kaip tapti laimingiems ir sulaukti pasisekimo, ragina susirikiuoti gyvenimą etapais, nusistatyti tikslus, nepasiduoti susidūrus su nesėkme ir priimti ją kaip gerą pamoką, mąstyti pozityviai ir tikėti savo galimybėmis. Tampame tiesiog profesionaliais planuotojais - planuojame rytdieną, kitus metus, baigti mokyklą, studijuoti, kurti šeimą, siekti karjeros aukštumų, - visas gyvenimas virsta milžiniška dienotvarke, nesibaigiančia galutinių terminų virtine. Natūralu, nes esant tokiam gyvenimo tempui plano neturėdami pražūtume. Bet pats gyvenimas mėgsta ironiškai šyptelėti ir neretai mūsų susikurtos vizijos subliūkšta.
1 2 3 > |
daugiau...
