Marijonas Mikutavičius: „Tik idiotai visą laiką laimingi“2010'01
 Rimtai nerimtas, liūdnai juokingas, kasdieniškai žaismingas ir labai gyvenimiškas. Toks šis pokalbis su Marijonu Mikutavičiumi.
Dainuojate, rašote, vedate laidas... Ką Jums labiausiai patinka dirbti?
Aš niekad iki galo taip ir neradau vietos nė vienam darbe. Niekada nebuvau sau pasakęs, kad štai čia jau yra tai, ką aš noriu visą gyvenimą daryti. Yra, pavyzdžiui, televizijoj visiškai darbui atsidavusių profesionalų, kurie metai iš metų daro tą patį, privačiuose pokalbiuose skundžiasi, kaip juos viskas „užkniso“, nusibodo ir kaip tai beprasmiška... Bet gyvenimas teka, pinigai kapsi, nėr čia ką daug galvoti. Man nuo seno kažkaip gyvenimas pats suteikdavo galimybę keisti savo profilį. Kartais grynai egoistiškai pasirinkdavau tai, kas tuo metu atrodydavo svarbiausia. Tai ne visada reikšdavo, kad bus mokami didesni pinigai. Tiesiog renkiesi sritį, kur jautiesi mažiausiai sau meluojantis. Ne visada tai pavyksta, bet stengiuosi.
Vilhelmas Čepinskis: „Smuikas – kerštingas instrumentas“2009'11
 Kalbėtis su žmogumi, mylinčiu savo darbą iš visos širdies, - didžiulis malonumas. Garsiausias Lietuvos smuikininkas greitai ir karštai kalba ne tik apie muziką.
Kaip išėjo, kad tapote smuikininku?
Turbūt tai buvo šiek tiek užprogramuota. Nuo vaikystės aš girdėjau muziką, augau teatre. Tėtis matė, kad turiu šiokį tokį polinkį muzikai. Pavyzdžiui, pieną gerdamas iš buteliuko juo, tarsi klarnetu, grodavau. Gal kokių dvejų metų tada buvau.
O dėl ko pasirinkote smuiką?
Gal todėl, kad tėtis buvo smuikininkas ir mane norėjo matyti smuikininką, o ne pianistą ar kokį „triūbočių". Sunku pasakyt, kaip čia viskas būtų buvę, jeigu būtų buvę... Aš tikiu, kad žmogus turi polinkį į vieną ar į kitą specialybę. Tai nuo daug ko priklauso - nuo kitų žmonių, aplinkybių, nuo to, kur gyveni. Žiūrėkit, anksčiau, dar sovietų laikais, kas iš muzikantų emigruodavo į Vakarus, tas jau automatiškai būdavo įdomus publikai, agentams kaip pabėgėlis iš Rusijos. Yra tokių vidutiniškų artistų išvažiavusių, padariusių karjerą Vakaruose. Žinoma, aš nekalbu apie tokias legendas, kaip Mstislavas Rostropovičius ar Gidonas Kremeris.
Veronika Povilionienė: „Laimingas žmogus – tai aš“2009'10
 „Dainuoju, nes man gražu, ir neklauskit kodėl“, - sako žymiausia lietuvių liaudies dainų dainininkė. Pokalbis su moterimi, kuri taupo žodžius, tačiau negaili širdies šilumos, buvo neilgas, bet turiningas.
Nors pagal išsilavinimą esate filologė, visuomenei Jūs žinoma kaip liaudies dainų dainininkė. Kaip pradėjote dainuoti?
Dainuoju ir viskas, visi dainavo visais laikais. Tai dabar jau žmonės kažkaip atpranta nuo dainų, nori, kad juos linksmintų. Aš labai gerai atsimenu, anksčiau per atlaidus (o tai būdavo didžiausia šventė) sueidavo giminė, atsinešdavo valgymų, pasitiesdavo baltą staltiesę, susėsdavo visi aplinkui, šnekėdavo, dainuodavo. Pas mus svarbiausi būdavo Antano atlaidai birželį, o žiemą - Juozapo. Per Martyno atlaidus eidavom keptos žąsies pas dėdienę, nes dėdė buvo Martynas. Aš iki šiol nemoku taip žąsies kepti - prikimštos bulvių košės ar obuolių... Iš vaikystės tą labai gerai atsimenu. Ir dar vienas vestuves labai gerai atsimenu iki šiolei. Dabar jau taip niekas nedaro, bet tada... Jaunoji buvo siuvėja. Tai per tas vestuves, nuo pusdienio, kai jaunieji grįžo ir prasidėjo balius, jinai iki nakties persirengė 24 suknelėm! Aš ir dabar tą matau.
Aš neturiu ką iš savęs išmesti2009'09
 Moteris, kurią matote nuotraukoje, ir ta, su kuria kalbėjausi, yra ne visai tokia pati. Tikriausiai taip ir turi būti - grafikė Jūratė Rekevičiūtė turi daug veidų. Ir nė vienas iš jų nėra nuobodus.
Dailininkų sąjungoje Jūs įvardijama kaip grafikė, tačiau kuriate ir papuošalus, ir drabužius...
Mano tikroji specialybė yra grafika, bet kadangi dar kuriu aksesuarus, tai būnu vadinama ir keramike, ir odininke, ir dar velniai žino kuo. Iš tiesų galėčiau sakyti, kad esu detalių meistrė. Be to, labai noriu, kad aplinkui būtų gražu, man tai yra itin svarbu. Labai patinka gražūs daiktai, kurie neerzina akių. Pasaulyje yra siaubingai daug baisių daiktų: negražių indų, baisių papuošalų, bjaurių drabužių, blogų derinių.
Žmonės, kurie nebijo2009'07
 Pokalbis su verslininku, buriuotoju ir skulptoriumi Nagliu Nasvyčiu įkvepia. Gal vis dėlto lietuviai - drąsi tauta?
Esate pristatinėjamas įvairiai - ir skulptorius, ir verslininkas, ir buriuotojas.
Man būna keista, kai žmonės sako: esu tik tas ir tas... Tą gali kalbėti šiandien. Bėgant laikui viskas keičiasi, ir jeigu žmogui svarbu gyventi savo gyvenimą, tai aš manau, kad jis turi truputį save stebėti. Studijavau menus ir tam tikrą laiką man buvo svarbūs tik du dalykai - buriavimas, kuriuo užsiimu nuo vaikystės, ir skulptūra. Paskui laikai Lietuvoje labai pasikeitė, atsirado galimybių išbandyti save naujose srityse. Verslas, kuri dabar plėtojame, yra gero dizaino, prestižinių baldų, garso ir vaizdo aparatūros pristatymas ir pardavimas Lietuvoje. Matydavau tuos produktus žurnaluose ar savo pirmųjų kelionių į užsienį metu, ir jie man atrodė nepasiekiami kaip kosmosas. Kai pradėjome juos importuoti į Lietuvą, atstovauti jų gamintojus, pamatėm, kad aukšta kokybė, geras dizainas svarbūs ir daugeliui žmonių čia, tampa jų gyvenimo dalimi. Toks kokybės įvedimas į rinką prieš 15 metų buvo iššūkis. Savo svajonės, kuri, pasirodo, buvo ir daugelio kitų svajonė, įgyvendinimas. Na, o buriuoti kurį laiką buvo mažiau galimybių, nes augo trys vaikai, norėjosi būti šalia. Dabar jie jau patys į būrelius sugeba nueiti, lieka daugiau laisvo laiko. Ir kaip tik atsirado projektas „Tūkstantmečio odisėja“ - plaukimas aplink pasaulį. Jo tikslai ir siekiai sutampa su manaisiais ir tai suteikia didelį malonumą dalyvaujant.
Eugenijus Laurinaitis: „Man šitas gyvenimas patinka“2009'06
 Nors gydytojas psichoterapeutas atvirai prisipažįsta esantis paprastas žmogus, įžvalgos, kuriomis jis dalijasi, toli gražu ne kasdieniškos.
Iš Jūsų biografijos, nuveiktų darbų ir užsiėmimų sąrašo atrodo, kad tikrai esate atradęs savo kelią. Kaip Jūs tapote tas, kas esate dabar?
Vienas iš labai svarbių emocinių mano pasirinkimo studijuoti mediciną motyvų buvo tas, kad chirurginiame skyriuje buvau slaugęs savo sunkiai sergančią močiutę. Aš susižavėjau ten dirbusiais žmonėmis, man pasirodė, kad tai yra darbas, kuriame, galbūt, tampi tauresnis. Be abejonės, įstojęs mokytis, aš toliau nešiausi tą vyro gydytojo - chirurgo idealą ir norėjau toks tapti. Bet gyvenime sutikau du žmones, kurie pakeitė mano likimą. Pirmasis buvo mano uošvė Zofija Naujalytė-Didenkienė, muzikė, labai apsiskaičiusi moteris. Ji mokėjo septynias Europos kalbas ir, pastebėjusi, kad aš skaitau lenkiškai, pradėjo iškirpinėti iš laikraščių, kuriuos tada gaudavo iš Lenkijos, straipsnius apie žmogaus psichologines ypatybes, apie įvairius psichoterapeutus, atvažiuodavusius tuo metu į Lenkiją skaityti paskaitų. Tie straipsniai būdavo tiesiog paliekami ant telefono staliuko ir einant pro šalį man būdavo pasakoma: „Na, gal jums bus įdomu šitai paskaityti." Ir viskas, nieko daugiau. Aš tuos straipsnius skaičiau ir pamažu ėmiau kitaip matyti ir mąstyti.
Sapnas, kurį regėjo dviese2009'05
 Tos muzikos nesupainiosi su jokia kita. Ji primena žodžius, kuriuos girdėjai tada, kai tavęs nė nebuvo. O žmonės, kuriantys ir atliekantys šią muziką, - Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė - labai šilti ir žemiški. Paprasti dalykai būna stebuklingi.
Tu, Rokai, mokeisi istorijos, Aistė - klasikinės filologijos. Kaip atsitiko, kad dabar Jūs abu gyvenate iš muzikos?
Rokas: Iš tikrųjų, bent jau aš tikrai nuo to visąlaik bėgau. Man to kūrybinio muzikavimo norėjosi ne kaip hobio, o kad jis būtų tarsi sakrali erdvė, kurioje tau niekas negalėtų aiškint, kaip tu privalai ką daryti. Dėl to turėjau tokią iliuziją, kad būsiu istorikas, bet man nepavyko. Muzika mane persekiojo ir užvaldė. Bet aš tau tikrai galiu pasakyt, kad jeigu mes būtume mokęsi muzikos, tai dabar nieko nebekurtume. Muzikinio lavinimo sistema neskatina kūrybingumo. Sakyčiau, užmuša net. Žmonės, baigę Muzikos akademiją, dažnai nustoja kurti. Buvo laikotarpis, kai man išties norėjosi turėti tų teorinių žinių, bet, kita vertus, kūrybiškumo praradimas gali būti negrįžtamas.
Aistė: Iš tikrųjų sau atvirai prisipažinus - įstojau į universitetą dėl to, kad tikrai labai norėjau, domėjausi dalyku, kurį studijavau. Bet, kaip ir būna tokiems žmonėms, kuriems aštuoniolika, nelabai mąsčiau nei ką dirbsiu vėliau, nei kaip. O paskui vis tiek eini vedinas širdies ir nueini ten, kur jinai nuveda.
Nomeda Marčėnaitė: „Gali kalbėti apie save kaip apie gražų nuotykį“2009'04
 Menininkė Nomeda Marčėnaitė gyvai šneka apie viską - nuo vaikų auklėjimo iki tinklinio treniruočių. Pokalbis džiugina spalvingumu ir atvirumu, protarpiais pašnekovės akyse suspindinčiomis ašaromis ir skambiu juoku.
Kuo užsiimate dabar, kai nesate TV laidų vedėja?
Menais. Iš tikrųjų niekada ir nedariau jokios rimtesnės pertraukos. Ir net kai būdavo gėda dėl tų savo darbų, į tai žiūrėjau tarsi muzikantas į gamos grojimą. Be abejo, tai yra ir uždarbis, gražus būdas uždirbti pinigus. Dar šiandien važiuodama galvoju sau: kaip man patinka uždirbti pinigus gražiai. Elegantiškai.
Donaldas Kajokas: „Esu vis labiau“2009'03
 Žinomas poetas, Nacionalinės premijos laureatas teigia, kad būti poetu - tai pašaukimas, ir prisipažįsta tikintis, jog grožis išgelbės pasaulį. Patikiu ir aš. Nors šnekėjomės ne eilėmis, pasaulyje grožio aiškiai padaugėjo.
Kai tariausi susitikti su Jumis, sakiau sau: „Eisiu susitikti su poetu." O kaip Jūs save pavadintumėt?
Be abejo, save laikau poetu. Gal todėl, kad tai, ką mieliausio, stipriausio esu sau parašęs, vis dėlto yra poezijos tekstai, ne proza. Nors niekada neatsisakau ir kitokios kūrybos. Bet man atrodo, poezija turi didžiausią krūvį, jos didžiausia, jeigu taip galima pasakyti, išliekamoji vertė. Aš irgi sakau, kad esu poetas, nors pastaruoju metu labiau linkęs rašyti prozos tekstus. Manau, didžiausia poetinė energetika žmogui atsiveria turbūt tarp trisdešimt penkerių ir penkiasdešimties metų. Tuos poetinius išlydžius, kurie iš tikro labai stiprūs, galbūt gali pakelt tiktai jaunesni žmonės.
Skaidrių vandenų žuvis2009'01
 „Tokia jau mano muzika", - šypsosi dailininkė Sigutė Ach. Nusišypsau ir aš. Tikriausiai ir jūs, gavę atviruką su dviem arbatą geriančiais draugais, ar pamatę katinėlio, pilno giedro dangaus, žydrą snukelį. Pokalbis su vaikystės svajonių saugotoja jaukus ir įkvepiantis.
Kokia Jūsų profesija? Kas jūs esate?
Baigėsi laikas, kai griebiausi ir to, ir ano... Dabar noriu nenoriu turiu pripažinti, kad esu dailininkė, nes jau daugybę metų nieko kito neveikiu. O kai esi dailininkas, tai į klausimą, kas tu, ką veiki, atsakai: „Esu dailininkas", o ne: „Dirbu dailininku." Nors „Nieko rimto" (štai jau septyneri metai mūsų su Arvydu leidyklai) esu dailininkė iliustratorė - tai daugiau tokia sritis, „kvepianti" specialybe, - bet ne vien tuo užsiimu, todėl negalėčiau sakyti, kad esu tik iliustratorė. Dabar kaip tik truputį tolstu nuo to.
1 2 > |
daugiau...
