Mokyklų epidemija – patyčios2010'01
 Patyčios plinta kaip virusas. Tie, kurie šiandien mano draugai, rytoj gali tapti priešais.
Jonas: Aš sėdžiu pirmame suole. Kai kas nors kikena ar šnibždasi už nugaros, visada susinervinu. Galvoju, kad juokiasi iš manęs. Kai kas nors ką pasako, tai atrodo, kad trenktų. Būna, net supykina arba pradeda labai skaudėti galvą. Dažnai einu seselės paprašyti, kad išleistų namo. Tada kiti sako, jog esu „slabakas“, nes dažnai sergu.
Nesu tikra, ar mokykloje jums yra tekę jausti patyčias. Visgi, esu įsitikinusi, kad vienaip ar kitaip su tuo susidūrėte: vieni tapo aukomis, antri - patyčių lyderiais, treti - stebėtojais. Kartais, žiūrint į vaikus, atrodo, kad mokyklose vyksta kova dėl būvio: arba ją laimi, nes esi stipresnis, arba pralaimi ir prisijungi prie nuskriaustųjų, atstumtųjų.
Vaikų pyktis ir jo valdymo problemos2010'01
 Konsultacijos kreipėsi mama su 6 m. dukra. Pagrindiniai nusiskundimai: dukra pastaruoju metu atsikalbinėja, skriaudžia savo mažesnį broliuką, atsisako vykdyti nurodymus, o į pastabas reaguoja audringai - verkimu ar priekaištais, kad jos niekas nemyli, nesupranta... Mama pasimetusi ir nežino, kaip su dukra elgtis: bausti ar toleruoti tokį jos elgesį, gal nekreipti į tai dėmesio. Ji baiminasi, kad tai neduos norimo rezultato - susikalbėjimo, o tik paskatins mergaitę ir toliau taip elgtis... Šie ir panašūs klausimai kyla daugeliui tėvelių, besirūpinančių savo atžalų gerove.
Pyktis - tai tikrai sunki emocija, kuri šeimos gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Jis trukdo palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis, kurti psichologiškai sveikus santykius su kitais jam svarbiais žmonėmis ir išlaikyti sveiką savojo „aš“ vaizdą.
Nėra Kalėdų Senelio?!2009'12
 Kiekvienas suaugusysis yra savaip išgyvenęs Kalėdų Senelio praradimą (jo iš tikrųjų nėra) arba atradimą (tai - tik mitas, graži pasaka, kurią taip stropiai stengiamasi paversti realybe). Prieš kiekvienas Kalėdas vis iš naujo savęs klausia: ar jau pasakyti vaikams tiesą? O ką sakyti, jei paklaus?
Uždavinys iš tiesų nelengvas, ypač jei dar patiems norisi tikėti pasakomis arba bent jau žaisti pasaką. Juk taip suaugusieji nejučia grįžta į vaikystę. Jie nori būti geri, o kartais net turėti ypatingų galių - išpildyti savo artimųjų norus ir pageidavimus. O jei pasiseka išpildyti svajonę, tai visagalybės pojūtis garantuotas... Tačiau racionalus suaugusiojo protas kelia širdy sumaištį skleisdamas abejonę, ar nesupyks vaikai paaiškėjus tiesai, ar tėvai nenuskriaus vaikų per anksti ją atskleidę. Kuris požiūris teisingas? Kodėl turiu meluoti, jei viską darau, kad tik vieni kitiems nemeluotume? Straipsnyje aptarsiu, kas gero ir kas blogo slypi puoselėjant Kalėdų Senelio stebuklą.
Laukimosi išmintis2009'12
 Laukimosi procesas yra svarbus virsmo etapas. Neužtenka tik šį tarpsnį prabūti, prakentėti ar „prastumti laiką". Mokėti lauktis - tai menas, iššūkis, reikalaujantis sąmoningo ir aktyvaus dalyvavimo.
Kaip teigia Joan Raphael-Leff savo knygoje „Nėštumas. Vidinė istorija“, nėštumo metu gyvenimo faktai kinta labai greitai ir dažnai mūsų vidus nespėja su jais. Šiuo metu visuomenėje daugiausia dėmesio skiriama biologiniams ir fiziniams nėštumo aspektams, nuošalyje paliekamas emocinis gyvenimas, asmeninis augimas ir kiti vidiniai išgyvenimai.
Kai nėra tėčio2009'11
 Mama, tėtis ir vaikas ar keletas jų - idealus mažutės visatos modelis, apie kurį rodomi filmai visai šeimai, kurį nūnai itin propaguoja politikai. Tačiau kartais gyvenime susidėsto kitaip - mama vaikelį augina viena. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė analizuoja tokią situaciją ir, svarbiausia, išsklaido stereotipą, kad vienišų mamų auginami vaikai bei jos pačios būtinai turės psichologinių problemų.
Pagalbininkas nusivylusiems tėvams2009'11
 W. Churchillis yra pasakęs: „Mes sukuriame struktūras, o tada struktūros sukuria mus.“ Tai visiškai tinka ir auklėjant vaikus. Santykiams dar niekada nepakenkė aiškumas, kas ir ką turi atlikti, kas ir už ką yra atsakingas.
Tėvai, kurie kreipiasi pagalbos į psichologą, nes nebesusišneka su savo nepaklusniais vaikais, paprastai jau būna išbandę begales būdų jiems drausminti ir galų gale lieka nusivylę, išgyvena kaltę, bejėgiškumą ir pyktį. Jiems atrodo, kad situacija yra beviltiška, vaikai elgiasi kaip nori, o jie patys kartkartėmis (priklauso nuo turimų jėgų kiekio) priversti būti savo vaikų budeliais. Dažniausiai tėvai pasakoja, kad daugiausia jie savo vaikus yra drausminę mušimu, atskyrimu nuo kitų, privilegijų atėmimu, o ypač pamokymais. Iki tam tikro momento visos šios priemonės padėdavo, bet, dideliam tėvų nusivylimui, ne ilgam. Jei atsidūrėte panašioje situacijoje ir galvojate, kad tik stebuklas gali jus išgelbėti ar bent jau šiek tiek pakeisti situaciją, šis straipsnis ne jums. Jis skirtas mamytėms ir tėveliams, kurie pasirengę pokyčiams patys, tik jiems trūksta aiškios krypties arba koncepcijos, arba tiesiog logiškos sistemos.
Kaip užauginti kūrėją2009'10
 Gal jums teko girdėti tokį posakį: visi žmonės gimsta originalai, tačiau absoliuti dauguma miršta kopijos. Maži vaikai tiesiog trykšta entuziazmu ir spontaniškumu, smalsiai tarsi kokie mokslininkai tyrinėja ir atranda pasaulį. Jų vaizduotė atrodo beribė, iš smėlio saujos galinti sukurti pasakišką pilį, o mažą akmenėlį paversti brangakmeniu ar gardžiausiu skanėstu.
Jei auginate bent vieną tokį stebukladarį, vieną dieną galbūt pastebėsite, kad kerai išsisklaidė ir jūsų mažasis princas ar princesė jau nieko nebenori, nežino ką veikti, o visas jo ar jos pasaulis ir interesai susiję su kompiuteriu, televizoriumi ir mobiliuoju telefonu... Kur dingsta smalsūs, klausinėjantys, originalūs vaikai? Atrodo, su amžiumi jie vis labiau tampa panašūs vieni į kitus. Ar kūrybiškumo niekuomet nepritrūksta tik mažyliams ir išskirtiniais gebėjimais apdovanotiems menininkams, mokslininkams, rašytojams?
Vaikai išeina į visuomenę2009'09
 Tėvai, besiruošiantys išleisti savo vaiką į darželį ar mokyklą, paprastai nerimauja net labiau už savo atžalą. Jie abejoja vaiko sugebėjimu prisitaikyti naujoje aplinkoje ir gerai joje jaustis, dažnai jaudinasi, ar pasikeitimai jo netraumuos.
Apie save tėvai tuo metu net negalvoja. Šias mintis užgožia pastangos ginti lauk visai ne saldų savo patyrimą (dažniausiai stengiamasi iš viso nieko neprisiminti). Prisiklausę draugų, neseniai į žmones išleidusių vaikus, liūdnų pasakojimų, patys neišmokę atsiskirti nuo savo vaikų, tėvai su nerimu bando prastumti vasarą. Siūlau nepalikti visko savieigai ir mažumėlę pasiruošti pokyčių laikotarpiui.
Būkime atviri, bet kokie įprastos tvarkos pasikeitimai daugiau ar mažiau traumuoja, nes reikia iš naujo prisitaikyti: pažinti situaciją, naujus pavojus, mėginti susigrąžinti buvusią pusiausvyrą, atrasti naujus savo mechanizmus, galias. Tačiau vaiko psichika veikia taip, kad padėtų prisitaikyti prie pokyčių, o tėvų dėmesys - kad prisitaikymo (adaptacijos) laikotarpis praeitų kuo sklandžiau.
Pirma klasė ir pirmaklasiai2009'09
 Vaiko išėjimas į mokyklą - rimtas išbandymas ir tėvams, ir jų vaikams. Laimei, yra žmonių, kurie gali padėti pasirengti būsimiems pokyčiams ir numatyti galimas problemas. Apie tai kalbamės su Vaiva Valčeckiene, Kauno rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe.
Į ką būsimųjų pirmokų tėvai turėtų atkreipti dėmesį dar iki mokslo metų pradžios?
Žinia, prieš rugsėjo pirmąją visi tėveliai turi ir taip pakankamai rūpesčių - susitvarkyti sveikatos pažymas, pasirūpinti apranga, mokymosi priemonėmis... Tai - įprasta rutina arba „matomos“ problemos. Tačiau dauguma tėvelių kitas, ne iš karto pamatomas problemas yra linkę nuslėpti.
Kiek kartų tau reikės kartoti?..2009'07
 Vasara - toks metas, kai daug dažniau nei kitu laiku tyčia ar netyčia tampi įvairių šeimų santykių liudininku. Vaikai laksto visur: paplūdimiuose, lauko kavinėse, parduotuvėse, parkuose. Kažkur šalia, žinoma, yra ir tėvai. Tarp tėvų ir vaikų vyksta nuolatinis abipusis auklėjimas.
Vaikai (tiesa, dažniausiai be žodžių) auklėja savo tėvus mokydami neprarasti budrumo, sumanumo ir kantrybės, o tėvai auklėja savo vaikus ne tik nebyliai, bet ir panaudodami kone visą balso diapazoną. „Kodėl tu taip padarei?!", „Na kiek kartų aš tau galiu sakyti?", „Aš gi sakiau, kad pargriūsi, tai ir nesiskųsk!" - daugeliui lietuvių tėvelių ir mamyčių įprastos komandos. Kai kurios frazės ir auklėjimo šablonai yra tiesiog kraujyje - taip mums sakydavo tėvai, pastariesiems - jų tėvai, taip savo vaikams sako kaimynai, draugai, giminaičiai. Paprastai nė nesusimąstome, kaip tokie žodžiai ar suaugusiųjų reakcijos atrodo žvelgiant vaiko akimis. Ar apskritai jie veikia? Ar keičia vaiko elgesį teigiama linkme? O gal kaip tik žaloja? Mat gerai pamąsčius, ne taip jau ir sunku pamatyti, kad kai kurios panašios frazės yra paprasčiausia nesąmonė.
Šiame straipsnyje kaip tik ir kalbėsiu apie keletą dažniausiai pasitaikančių bendravimo su mažamečiais klaidų. Gali būti, kad jūs iš pradžių skaitydami nustebsite: „O kodėl yra blogai taip sakyti? Tai kaip tada apskritai kalbėti su vaiku?“Tačiau patikėkite, be čia minimų frazių ir reakcijų tikrai galima apsieiti. Jos visiškai nepadeda su vaiku bendrauti geriau ir natūraliau.
1 2 3 4 > |
daugiau...
