Kinematografo garsas2009'11
 Kinas yra tokia meno forma, kurioje nuolat pulsuojančiais ir netolygiais santykiais dalyvauja grynieji ir nepriklausomieji menai: muzika, šokis, dailė, literatūra ar fotografija. Kino filmas panašus į įvairių sričių menininkų kovos lauką, kurio sėkmė priklauso nuo jų indėlio į bendrą rezultatą - filmą. Kaip šiame sudėtingame mūšyje sekasi kovoti vienam iš svarbiausių kino elementų - muzikai?
J. Cage'ui sukūrus garsiuosius tylos kūrinius, nebegalima kalbėti apie tylą kaip tuščią ir stokojančią tam tikrų fizikinių savybių erdvę. Juo labiau kad žymiajam avangardinės muzikos kompozitoriui atlikus sudėtingesnius tyrimus tapo aišku, jog tyla neegzistuoja. Vien dėl to, kad žmogus yra gyvas ir galima girdėti jo širdies plakimą. Kita vertus, tyla tiesiog spengia ir vėl praneša, kad ši bei daugelis kitų pasaulio suvokimo kategorijų yra išgalvotos žmogaus, o, iš tiesų, tylos tiesiog nėra. Įvairių dažnių garso bangos užpildo visą žmogų supančią erdvę. Tad, jeigu kino filme nėra garso takelio, tai nereiškia, kad tai visiškai begarsis meno kūrinys. Ar pamenate tą daugelį žmonių hipnotizuojantį švelniai ir kaip greitai einantis laikrodis tiksintį kino projektoriaus aparato garsą? Nutrūkstančios juostos pliaukštelėjimą? Šurmulį salėje, kai vienas kosti, kitas vynioja saldainį, o dar kažkas šnabždasi ar žiovauja? Ne prieš garso atėjimą į kiną kovojo daugelis žymių kino menininkų, įskaitant ir Čarlį Čapliną (vėliau sėkmingai kūrusį ir garsinius kino filmus), o prieš naikinimą tos atmosferos, kurią sukuria kino filmui nepriklausantys ir šalutiniai garsai.
Netikra knyga2009'09
 Knygos perkėlimas į kino filmą visuomet kėlė intrigas ir ginčus tarp šios idėjos šalininkų bei oponentų, teigiančių, kad knygos vertės neįmanoma pakartoti kita meno forma. Ypač tai pabrėžiama kalbant apie filmą: jis fragmentiškas ir ribotas laiko, vietos bei kitų resursų atžvilgiu, lyginant su turiniu, kokį gali turėti knyga.
Išties sunku ir keblu atkartoti visus niuansus ir detales, kuriuos rašytojai pamini aprašinėdami tam tikrą veiksmo vietą ir eigą. Tai gali užimti 50 knygos puslapių, o filme trukti tik keletą sekundžių. Šį kartą norėtųsi pabūti pritariančiųjų literatūros kūrinių ekranizacijoms pusėje ir pakalbėti apie tuos filmus, kuriems pavyko pakartoti knygos sėkmę bei ją pralenkti. Pamatysime, jog kino filmas nebūtinai turi nuosekliai laikytis knygos turinio, kad žiūrovui taptų įdomus ir prasmingas.
Cirko žmogus2009'07
 Pasaulis yra absoliučiai normalus, nors ir kaip norėtųsi daugelį dalykų pervertinti ir sureikšminti. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje būtent paprasčiausios smulkmenos labai dažnai paverčiamos itin svarbiais ir sensacingais įvykiais. Prie to taip pripratome, kad, net švelniai suniežtėjus nosiai, ūmai susireikšminame ir dėl pagreitėjusio širdies plakimo nebegalime pakilti nuo kėdės.
Panašių pseudoburbulų pilname mūsų kasdienybės kontekste nuolat ir gal net šiek tiek per dažnai atmintyje iškyla filmas „Gyvenimas yra gražus“. Nors nėra naujas (pastatytas 1997 m.), šis kinematografijos pavyzdys pateikė unikalią ir neįprastą žmogaus santykio su pasauliu alternatyvą, kurią, nepaisant visur persekiojančio nuoširdaus troškimo, kažkodėl taip sunku taikyti konkrečiose gyvenimo situacijose.
5 mėgstamiausi restoranai2009'07
 Vasara - atostogų metas. O per atostogas, žinia, norisi save palepinti geru maistu, smagia kompanija, netikėtais nuotykiais. Kartais visa tai patiekiama kartu su vyno taure. Išvardintųjų restoranų penketukas - ne reklama, tiesiog pateikiama subjektyvi nuomonė apie tai, kur galima gerai praleisti laiką. Restoranai išvardyti atsitiktine eilės tvarka - ją galite keisti, atsižvelgdamas į savo atostogų maršrutą.
Filmų alėja2009'05
Filmų gurmanams siūlome penkis prof. Leonido Donskio mėgstamiausius filmus. Autorius pabrėžia, kad juos ne reitinguoja, o tik išvardija, nes mėgsta visus vienodai.
Mažoji n2009'05
 Kino pasaulis keičiasi, ieškodamas būdų, kaip spėti reaguoti į vaizdo medijos paplitimą gatvėje, telefone, automobilyje ar internete. Atsiranda kino festivaliai filmams, užfiksuotiems mobiliaisiais telefonais, arba vienos minutės filmų festivaliai. Ką galima pasakyti per vieną minutę?
Ar išvis šiuolaikiniai filmai ką nors pasakoja, o gal pereina į buitinio lygio stebėtojo poziciją, kuri dominuoja daugumos autorių vaizdeliuose „YouTube", „blip.tv", „Metacafe" ir panašiuose tinklalapiuose?
Vyresni žmonės dažnai skundžiasi, kad dabar nėra tikro kino, kad jis dažnai bejausmis, neturi siužeto, aiškios pamokančios istorijos ir, žinoma, tikrų aktorių, pasižyminčių įsimenama išvaizdai ir balsu ar sugebančių savo talentu atskleisti sudėtingus vidinius išgyvenimus. Tai, be abejo, nėra apibendrinimas, tačiau tam tikros kino tendencijos verčia žmones išsakyti tokias pastabas. Viena hipotezė peršasi jau pačioje straipsnio pradžioje: galbūt kaip niekada anksčiau kinas priartėjo prie žmogaus ir beveik tiesiogiai atspindi mūsų patirtis, aplinką, pojūčius?
4 klausimai apie poilsį2009'03
 Žinote, ką meškos veikia žiemą? Jos miega. Žinote, ką žmogus veikia žiemą? Jis dirba.
Kodėl?
Dirbu ir aš. Rašau Jums straipsnį. Paradoksalu, bet straipsnis apie tai, kaip nedirbti. Kaip ilsėtis. Pirmiausia, noriu pasidalinti mintimis apie tai, kas nutinka, kad žmogui prireikia poilsio. Kitaip tariant, nuo ko turime pailsėti?
Poilsio reikia, nes didžioji dalis mūsų dirbame tokius darbus, kurie gali būti suvesti į vieną ar kelias paprastas operacijas. Pastarąsias nuolat kartojame 8 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę ir taip metai iš metų. Štai troleibuso vairuotojas praleidžia savo darbo dieną vairuodamas, prekybos centro kasininkė - skenuodama prekes ir skaičiuodama grąžą, psichologas - klausydamas, direktorius - vadovaudamas, mokytojas - mokydamas. Supaprastinta labai stipriai, tačiau taip tampa ryškesnė esminė mintis - profesija visada iš mūsų reikalauja tik tam tikrų savybių ir gebėjimų, bet ne viso potencialo.
Kur geriausia investuoti?2008'09
 Neišsigąskite, jūs tikrai skaitote „Aš ir psichologija", tikrai nesupainiojote su „Investuok". Tai, ką kiekvienas turime tarp savo ausų, yra pati geriausia vieta investicijoms. Keliaujant į užsienį ir kertant sieną, jums nereikės nieko deklaruoti, o užpuolikas nesugebės pasisavinti to, kas yra galvoje. Taigi šis straipsnis apie vertingiausią jūsų turtą - jus pačius ir investicijas į save.
Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis...
V. Iljičius visgi buvo teisus. Su nostalgija prisimenu laikus, kai dvyliktoje klasėje, besiruošdamas valstybiniam matematikos egzaminui, praleidau valandų valandas spręsdamas šimtus įvairiausių uždavinių. Su nostalgija dėl to, kad matematikos mokytojas mokslo metų pradžioje pasakė receptą, kaip išlaikyti valstybinį egzaminą 100 proc. Ogi tereikia išspręsti visus 1000 puslapių storumo matematikos vadovėlio uždavinius (dabar jau nebepamenu, kaip tiksliai vadinosi pats vadovėlis). Žiūrėdamas į šį savo gyvenimo epizodą jau suaugusiojo akimis suprantu, kaip gera buvo mokykloje. Gera ta prasme, kad nereikėjo rinktis. Arba beveik nereikėjo. Nesirinkdavai pamokų, nesirinkdavai namų darbų, nesirinkdavai mokytojų.
Knygos – vaistai sielai2008'07
 „Skaitymas veikia gydančiai. Jis yra pašventimas, stebuklingas raktas, atveriantis duris į mūsų sielos erdvių gelmes, į kurias kitaip nesugebėtume patekti..." (M. Prustas)
Kada esame nusiminę, prislėgti knyga gali atverti sielos langą, įleisti gaivaus oro ir taip padėti įveikti kančią ir skausmą, gydyti sielos žaizdas. Gera knyga „apvalo" sielą. Skaitymas teikia malonumą. Laikas, praleistas su puikia knyga rankose, praplečia pasaulio vaizdą, suteikia naują patyrimą, naujas žinias. Gyvenimas pateikia ne vien malonias dovanas. Kasdienybė reikalauja atsakomybės, susikaupimo, susitikimo su tikruoju, neišgalvotu „aš". Vidinis mūsų pasaulis glūdi šviesos ir tamsos priešpriešoje. Sąmonės šviesa apšviečia tik jo dalį. Tamsoje lieka skausmingi praeities išgyvenimai, mūsų nepriimtinos savybės ir, deja, neišnaudotos galimybės, talentai. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis, ieškodami atsakymų į svarbius egzistencinius klausimus, bandome remtis autoritetais. Vienas iš šaltinių - knygos, jose glūdinti išmintis.
Laimės instrukcija arba kaip tapti laimingam per 10 sekundžių2008'03
 Britų sociologas A. Giddensas mūsų laikmetį apibūdina kaip perdėto susirūpinimo savimi amžių, kuriame mes stengiamės būti ne tuo, kuo iš tikrųjų esame, bet tuo, kuo manome, kad turime būti. Bandome save pakeisti, suprojektuoti pagal tam tikrus visuomenėje vyraujančius socialinius modelius ir normas. Nenuostabu, kad žaibišku greičiu plinta populiariosios psichologijos knygos, kitaip vadinamos savipagalbos (angl. Self-help) arba savęs kūrimo (angl. Self-building) literatūra.
|
daugiau...
