Ar tikrai suprantame, kas yra laimė?

Kad ir kas bebūtume, kad ir ką veiktume gyvenime, tikriausiai sutiksite, jog visi turime šį tą bendro – norime būti laimingi. Tačiau toji laimė kartais atrodo tokia nepasiekiama ir tolima, jog sunku ją ir įsivaizduoti. Dažnai siejame ją su žmonėmis, veiklomis ar karjera, tačiau ar tikrai suprantame, kas yra laimė? Kaip ji atrodo? Kaip ją pasiekti? Kur jos ieškoti? Ir ar tikrai ji tokia svarbi mūsų gyvenime? Psichologas Dima Kuniskis.

Kiekvienas žmogus gali pasakyti, kad trokšta laimės. Kiekvienas tarsi ir ieško jos savo gyvenime, tačiau sunku vienu žodžiu ar sakiniu apibrėžti, kas yra laimė. Panašu, kad kiekvienam žmogui laimė yra šiek tiek kitokia. Kas sudaro laimę? Kokios sąlygos reikalingos, kad būtume laimingi? Į šį klausimą atsakyti ne visada būna lengva. Tačiau šis klausimas gana svarbus. Net ir toks kvailas klausimas – „ko tau trūksta iki pilnos laimės?“ – jis turi prasmę. Ko mums reikia, kad būtume laimingi?

Kas yra laimė?

Gal pradėkime nuo to, kas, mūsų manymu, turėtų sudaryti laimę. Mes norime patirti teigiamų emocijų, išgyventi malonumą, džiaugsmą ir, atrodo, tuomet būsime laimingi. Tačiau jei realybėje taip nutiktų, tikriausiai paaiškėtų, jog šito mums neužtenka. Gyventi vien teigiamomis emocijomis ir malonumais tikriausiai būtų panašu kaip visą gyvenimą dideliais šaukštais valgyti medų. Kažkuriuo metu medaus mums pasidarys per daug, bus per saldu ir mes jau svajosime apie pipirus ir garstyčias.

Klasikinis bandymas su žiurke, kuriai į smegenis, į malonumų centrą, buvo implantuotas mikroelektrodas. Aktyvinant šį elektrodą žiurkei buvo sukeliamas malonumas. Žvėrelis buvo išmokytas spausti mygtuką, kad suaktyvintų šį elektrodą. Įsivaizduokite, žiurkė visą laiką spaudė vien šį mygtuką, daugiau niekas jai nebuvo įdomu – nei valgis, nei kitos lyties žvėreliai jos netraukė. Ji spaudė, spaudė, spaudė, kol galų gale nusibaigė iš tos didelės laimės. Žmogui, aišku, tokia laimė būtų nepriimtina, nepakankama.

Pasiekti laimę – tai leisti jai atsirasti

Kaip gi pasiekti laimę? Garsus XX a. psichoterapeutas Viktoras Franklis aprašė tokį paradoksą. Kuo labiau siekiame, ieškome laimės, tuo sunkiau ją gauname. Panašu, kad ji tolsta, kuo labiau mes paskui ją skubame. Turbūt laimę pasiekti galime tuomet, kai tiesiog leidžiame jai atsirasti. Tačiau ką reiškia „leisti jai atsirasti“? Mūsų gyvenimas pilnas visokių netikėtumų. Realybėje gyvenimas negali būti sudarytas vien iš malonumų. Ir jei galėtume įsivaizduoti tokią nelabai natūralią situaciją, kad pašaliname visus nemalonumus iš savo gyvenimo, mūsų gyvenimas taptų nepilnas, iškarpytas. Dalis mūsų patirties ar, pavyzdžiui, prisiminimų, būtų pašalinta. Ar mus tenkintų toks nepilnas gyvenimas? Panašu, kad nelabai.

Ir iš tiesų mums gyvenime reikalingi tiek malonūs, džiaugsmingi, tiek ir negatyvūs patyrimai. Visa tai yra mūsų patirtis. Ne veltui sakoma, kad dvasinis augimas vyksta per kančias. Iš tikrųjų ir kančios mūsų gyvenimui suteikia tam tikrą prasmę, jį praturtina. Tokiu būdu mums svarbu gyvenime priimti viską, ką gauname, ką jis mums teikia. Būtent tai mums teikia gyvenimo pilnatvę. Gyvenimo pilnatvė leidžia mums patirti gyvenimą, jo prasmingumą kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Tačiau sunkumas yra tas, kad dažnai galvodami apie laimę, įsivaizduojame ją kaip pasiekiamą rezultatą, pasiekiamą tašką. Aš tapsiu laimingas ir, ačiū Dievui, galėsiu atsipalaiduoti.

Tačiau mes jaučiame, kad laimė nėra kažkokia relaksacija, ištisinis džiaugsmas ir palaima. Laimę sudaro labai daug įvairių komponentų. Laimė – ne taškas, kurį galima pasiekti, o procesas. Procesas, pilnas išgyvenimų, pilnas pasinėrimo į tai, ką mums neša kasdienybė. Galime pilnai įsivaizduoti net ir tai, kad žmogus, išgyvenantis kokią nors nelaimę, kančią ar skausmą, tuo pat metu gali jaustis laimingas. Skamba kaip paradoksas, bet iš tikrųjų kančia irgi sudaro mūsų gyvenimo dalį ir kažkuo mus praturtina. Būtent tai irgi yra viena iš sudedamųjų laimės dalių.